Paaugliai vis dažniau ieško emocinės paramos ir patarimų apie draugystę, šeimos konfliktus ar romantinius santykius ne pas bendraamžius, o pas dirbtinis intelektas paremtus pokalbių robotus.
Arizona State University mokslininkai žurnale „The Lancet Child & Adolescent Health“ įspėja, kad nekontroliuojamas toks įprotis gali trukdyti sveikai emocinei brandai.
Nors DI paslaugos suteikia greitą, nevertinantį atsaką ir gali sumažinti vienišumo jausmą, tyrėjai pabrėžia riziką: paauglys gali išmokti vengti sudėtingų, bet būtinių realaus gyvenimo situacijų.
Emociniai įgūdžiai, tokie kaip ribų brėžimas ar konfliktų sprendimas, dažniausiai formuojasi būtent per tikras, kartais nemalonias sąveikas.
Ką rodo naujausi duomenys?
Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad DI integracija į paauglių kasdienybę įgavo masinį mastą. Pew Research Center duomenys rodo, jog 64 proc. JAV paauglių yra naudoję interaktyvias DI priemones, o Center for Democracy & Technology apklausose dalis jaunuolių nurodo kreipiantys į pokalbių robotus patarimų dėl santykių su bendraamžiais.
Pasak autorių, šioje aplinkoje ypač išryškėja praktinė problema: amžiaus patikros ir tėvų kontrolės priemonės dažnai neveikia taip, kaip numatyta. Dėl to paaugliai gali lengvai pasiekti turinį ar patarimus, kurie atrodo profesionalūs, tačiau nėra pritaikyti nepilnamečių psichologiniam saugumui.
„Technologijos vystosi ypač greitai, greičiau nei spėja mokslas ir reguliavimas“, – sakė prof. Thao Ha iš Arizona State University.
Dvi pagrindinės grėsmės paauglių raidai
Mokslininkai išskiria vadinamąjį santykių išstūmimą, kai sudėtingi pokalbiai su žmonėmis pakeičiami patogiais dialogais su sistema.
Vietoj bandymo susitaikyti po ginčo, išgirsti kritiką ar priimti kitą nuomonę, pasirenkamas greitas patvirtinimas, kuris nekelia vidinio diskomforto.
Antra rizika – neadaptyvus mokymasis apie santykius, kai DI sukuria pernelyg sklandaus bendravimo iliuziją. Jei didelė dalis „socialinės praktikos“ vyksta aplinkoje, kur atsakymai pateikiami akimirksniu ir dažnai orientuoti į vartotojo pasitenkinimą, realaus gyvenimo konfliktai gali atrodyti nepakeliami, o atstūmimas – daug skausmingesnis.
„DI sukonstruotas taip, kad būtų palankus tau, o tai mažina patirtį mokytis per iššūkius ir kliūtis“, – teigė tyrimo bendraautorė, moksleivė Susana Ortega.
Kada DI gali padėti?
Tyrėjai pabrėžia, kad DI ne visada yra žala, nes kai kurioms grupėms tai gali būti vienas lengviausiai prieinamų informacijos ir emocinio palaikymo kanalų. Paaugliai iš atokesnių vietovių, turintys negalią ar patiriantys socialinę atskirtį, neretai susiduria su ribotu psichologinės pagalbos prieinamumu.
Dėl šios priežasties autoriai nesiūlo paprastų draudimų, kurie praktikoje dažnai būna apeinami. Vietoj to akcentuojama, kad platformos turėtų būti kuriamos taip, jog skatintų refleksiją, atsargiau reaguotų į jautrias temas ir, esant rizikai, nukreiptų paauglį į patikimą pagalbą bei realų pokalbį su žmogumi.
Siekiant aiškiau suprasti, kada skaitmeninės sąveikos padeda, o kada didina psichologines rizikas, Arizona State University komanda pradėjo ilgalaikį tyrimą, kuriame 18 mėnesių stebimos kasdienės skaitmeninės paauglių sąveikos.
Mokslininkai tikisi, kad rezultatai padės sukurti saugesnes gaires ir geresnius apsaugos mechanizmus nepilnamečiams.
