Išmaniųjų telefonų progresas tikriausiai niekam nekelia abejonių. Per pastaruosius penkiolika metų jie praktiškai pakeitė fotoaparatus, o taip pat ir daugelį kitų įrenginių, kasdieniame gyvenime. Tačiau vis dažniau vartotojai pastebi vieną keistą paradoksą.
Ar pastebėjote, jog senesniais įrenginiais užfiksuotos nuotraukos kartais atrodo natūralesnės ir malonesnės akiai nei naujausių flagmanų kadrai? Tokį klausimą iškėlė ir „YouTube“ apžvalgininkas Marquesas Brownlee.
Analizuojant visų „iPhone“ ir „Samsung Galaxy S“ serijos išmaniųjų telefonų nuotraukas paaiškėja, kad šuolis į priekį vyksta nebe ten, kur dauguma tikisi. Dienos šviesoje beveik bet kuris pastarųjų metų telefonas fotografuoja pakankamai gerai, o didžiausi skirtumai slypi ribinėse situacijose ir vaizdo apdorojimo algoritmuose.
Kaip keitėsi išmaniųjų telefonų kameros?
Pirmosios kartos „iPhone“ išmaniojo telefono kamera buvo tik kuklus priedas. Nedidelis dviejų megapikselių jutiklis, be automatinio fokusavimo, be galimybės filmuoti, be asmenukių kameros.
Pastarojo „Apple“ įrenginio kamera buvo skirta greitai užfiksuoti momentą, o ne kurti kokybišką turinį. Tačiau augant socialinių tinklų reikšmei, aukštos kokybės nuotraukos telefone tapo vienu svarbiausių pirkimo kriterijų.
Gamintojai kasmet didino jutiklių raišką, diegė optinį stabilizavimą, šviesesnius objektyvus, kelis kameros modulius ir vis sudėtingesnius vaizdo apdorojimo algoritmus.
Maždaug 2010 metų vidurį išmanieji telefonai nustojo reikšmingai didėti, o jų korpusuose nebeliko daug vietos didesniems jutikliams ir optikai. Tolesnis šuolis kokybėje vis labiau persikėlė iš fizinės į skaitmeninę – į programinį ir skaičiavimais grįstą vaizdo apdorojimą.
Kai visos nuotraukos tampa geros
Šiandien beveik bet kuris per pastaruosius penkerius metus išleistas išmanusis telefonas dienos šviesoje gali padaryti techniškai gerą kadrą. Lyginant, pavyzdžiui, „iPhone 11“ ir „iPhone 17“ nuotraukas, iš pirmo žvilgsnio jos atrodo labai panašios.
Žinoma, priartinus vaizdą matyti skirtumų: naujesnis modelis dažnai turi didesnį jutiklį, todėl fone išgaunamas šiek tiek stipresnis suliejimas, matosi ryškesnės smulkios detalės. Tačiau daugumai žmonių abu kadrai atrodys tiesiog geri ir skirtumas nebus esminis.
Dėl to gamintojai vis daugiau dėmesio skiria kraštinėms situacijoms: itin silpnam apšvietimui, greitai judantiems objektams, tolimam priartinimui ar kontrastingoms scenoms su ryškia saule ir giliais šešėliais.
Kompiuterinė fotografija ir HDR
Lūžis įvyko, kai išmaniuose telefonuose atsirado vadinamoji kompiuterinė fotografija. Įrenginiuose įmontuotos kameros nebedaro vieno kadrų, o per kelias akimirkas įrašo jų seriją skirtingomis ekspozicijomis ir sujungia į vieną nuotrauką.
Pavyzdžiui, šiuolaikinis „Google Pixel“ telefonas geba nufotografuoti žmogų stovintį prieš ryškiai apšviestą dangų taip, kad matytųsi ir veidas, ir tamsi apranga, ir mėlynas dangus su debesimis.
Tai pasiekiama pasitelkiant kelių kadrų HDR, tonų žemėlapius, veidų atpažinimą ir automatinius ekspozicijos pataisymus.
Palyginimui, gerokai senesnis „Nexus 4“ modelis tokią sceną fiksuoja taip, kaip matytų klasikinių parametrų fotoaparatas – žmogaus siluetas tamsoje, dangus perdegęs. Tai yra būtent ta situacija, kurią šiuolaikiniai algoritmai stengiasi išgelbėti bet kokia kaina.
Kada gelbėjimas pakenkia nuotraukai?
Būtent čia ir atsiranda paradoksas. Kai išmanusis telefonas bet kokiomis sąlygomis bando padaryti teisingą nuotrauką, jis pradeda taikyti tuos pačius agresyvius algoritmus ir esant paprastam, gerai apšviestam vaizdui.
Rezultatas – vadinamasis perteklinio apdorojimo efektas. Jos požymiai: nenatūraliai išlygintas kontrastas, keistas šviesos dvelkimas aplink objektus, pernelyg pašviesintos veido odos detalės, plokščias, šiek tiek plastikinis bendras vaizdas.
Analizuojant „Galaxy S“ serijos įrenginių užfiksuotas nuotraukas, nuo pirmųjų modelių iki naujausio „Galaxy S26“, matyti aiški raida. Nuo „Galaxy S9“ įdiegus kelių kadrų HDR, lango vaizdas fone staiga tapo aiškiai matomas, dingo perdegimai, išliko vidaus detalės.
Tačiau dar naujesniuose modeliuose prie lango ir augalo atsiranda nenatūralūs kontūrai, o veidas tampa per šviesus ir praranda tikrą gylį. Dalis naudotojų pastebi, kad šiek tiek senesnių telefonų, tokių kaip „Galaxy S23“, nuotraukos atrodo malonesnės akiai.
Nors jos techniškai prastesnės pagal HDR ir šešėlių detalių lygį, bendras vaizdas išlieka natūralesnis ir artimesnis tam, ką iš tiesų mato akis.
Gamintojų balanso paieškos
Tokioje situacijoje telefonų kūrėjams tenka itin sudėtinga užduotis – nustatyti, kada algoritmus įjungti visu galingumu, o kada juos prigesinti. Esant labai sudėtingoms scenoms, kompiuterinės fotografijos triukai yra būtini, bet paprastoje dienos šviesoje jie dažnai tik trukdo.
Vartotojai tai gali pastebėti net žiūrėdami į telefono ekraną. Paspaudus užrakto mygtuką vaizdas akimirksniu peršoka iš gyvo ieškiklio vaizdo į apdorotą nuotrauką: keičiasi ryškumas, spalvos, kontrastas. Kuo scena sudėtingesnė, tuo labiau matomas šis pokytis.
Kai kuriuose išmaniųjų telefonų modeliuose jau atsiranda režimai ar trečiųjų šalių programėlės, leidžiančios sumažinti automatinį apdorojimą arba fotografuoti beveik „žaliu“ formatu. Tai reikalauja daugiau žinių ir darbo, bet suteikia daugiau kontrolės tiems, kurie nori natūralesnio rezultato.
Ko tikėtis ateityje?
Ekspertai prognozuoja, kad ateityje svarbiausiu kameros bruožu taps nebe megapikselių skaičius, o protingas ir lanksčiai reguliuojamas vaizdo apdorojimas. Jau dabar dalis gamintojų bendradarbiauja su tradicinių fotoaparatų kūrėjais, kad išgautų kinematografiškesnį arba natūralesnį vaizdą.
Vartotojų lūkesčiai taip pat keičiasi. Daugeliui svarbu, kad sunkiose situacijose telefonas išgelbėtų kadrą, bet vis dažniau reikalaujama ir tikroviškų spalvų, natūralaus kontrasto bei mažiau akivaizdaus programinio padailinimo.
Todėl tikėtina, kad artimiausiais metais didžiausia pažanga vyks nebe vien techninėje kameros dalyje, o jos charakteryje, kaip ji interpretuoja sceną ir kiek kūrybiškos laisvės palieka pačiam fotografuojančiam žmogui.
