Kova dėl dirbtinio intelekto tampa viena svarbiausių XXI amžiaus geopolitinių dvikovų. Nuo to, kas laimės šią lenktynę, priklausys pasaulio ekonomikos struktūra, karinė pusiausvyra ir taisyklės, reguliuosiančios technologijas, kuriomis kasdien naudojasi milijardai žmonių.
Šioje dvikovoje tarp Jungtinių Valstijų ir Kinijos greta viešų investicijų ir įstatymų formuojasi ir šešėlinis frontas – nuo pažangių lustų kontrabandos iki nematomų bandymų nukopijuoti pažangiausius DI modelius.
Vienas naujausių atvejų – Kvala Lumpūro oro uoste sulaikyti 72 serveriai su pažangiais grafiniais procesoriais, skirtais dideliems DI modeliams. Jų vertė – apie 12 milijonų eurų, o krovinys buvo deklaruotas kaip paprasti kompiuterių komponentai.
Pasak buvusio Pentagono DI stratego Gregory Alleno, tai tik ledkalnio viršūnė. Tyrimai rodo, kad per tarpininkus ir fiktyvias įmones į Kiniją galėjo patekti lustų už šimtus milijonų eurų, nors oficialiai JAV nuo 2022 metų riboja naujausių „Nvidia“ lustų eksportą.
Smugdytojai, anot Alleno, dažnai perklijuoja komponentų etiketes, GPU deklaruoja kaip paprastesnius procesorius ir išnaudoja tarptautinių tiekimo grandinių sudėtingumą. JAV atsakas – Chip Security Act, skatinantis į lustus įdiegti sprendimus, leidžiančius nuotoliniu būdu patikrinti jų fizinę buvimo vietą pagal reakciją į specialius signalus.
Nematomas frontas: DI modelių distiliacija
Kita, dar sunkiau suvaldoma kryptis – vadinamoji distiliacija, kai viena šalis ar įmonė sistemingai „išgauna“ kito sukurtų DI modelių gebėjimus. JAV bendrovė „Anthropic“, kuri kuria „Claude“, apkaltino Kinijos milžinę „Alibaba“ milžinišku distiliacijos išpuoliu.
Anot įmonės, dešimtys tūkstančių netikrų paskyrų atliko milijonus užklausų, siekdamos atkurti pažangiausias modelio savybes ir perkelti jas į savo sistemą. Taip išvengiama brangiausios grandies – mokymo duomenų rinkimo ir milžiniškų skaičiavimo sąnaudų.
Gregory Allenas aiškina, kad tradiciniame programavime žmogus rašo kodą, o mašininio mokymosi atveju jį sukuria algoritmas, išanalizavęs didžiules duomenų mases. Jei Kinija gali tiesiog „žaisti“ prieš jau sukurtą amerikietišką modelį ir naudoti tas sąveikas kaip aukštos kokybės mokymo duomenis, jos kaštai sumažėja tūkstančius kartų.
Kinijos strategija: pigus DI ir priklausomybė
Harvardo profesorius Rana Mitter pabrėžia, kad Kinija jau daugiau kaip dešimtmetį DI ir susijusioms technologijoms skiria apie 2,4 proc. bendrojo vidaus produkto. Šios investicijos persipina su karine sritimi, bet kartu – su sveikatos apsauga, transportu ir viešosiomis paslaugomis.
Mitter teigimu, Pekinas siekia sukurti technologinę priklausomybę besivystančiose rinkose, siūlydamas pigias arba subsidijuotas DI sistemas, debesijos paslaugas, 5G ir žaliąją energetiką. Panašiai Kinija jau įsitvirtino elektromobilių ir saulės energetikos tiekimo grandinėse.
Gregory Allenas atkreipia dėmesį, kad atvirų modelių platinimas beveik už dyką yra strateginis žingsnis. Pelno beveik negaunama, tačiau smarkiai mažinamos JAV įmonių galimybės uždirbti ir kurti naujas kartas, o aplink atvirus modelius Kinija gali pardavinėti įrangą, paslaugas ir infrastruktūrą.
Ekspertų vertinimu, JAV ir Kinija laikosi skirtingų DI vizijų. Vašingtonas labiau linkęs traktuoti DI kaip karinių technologijų sritį, kur svarbi kontrolė ir pranašumo išsaugojimas. Pekinas, priešingai, siekia kuo platesnės DI skvarbos visuomenėje ir tarptautinėse rinkose, tikėdamasis vėliau monetizuoti susiformavusią priklausomybę.
Todėl šiandien DI lenktynės primena ne vien klasikinį ginklavimosi varžymąsi, o platesnę kovą dėl ekonominės įtakos, standartų ir to, kieno technologijos taps nerašyta pasaulio skaitmenine infrastruktūra.
