Dirbtinio intelekto plėtra dažnai pristatoma kaip nematomas, debesijoje vykstantis procesas, tačiau realybėje tai vis labiau tampa fizine kova dėl elektros energijos. Jungtinėse Valstijose didžiosios technologijų bendrovės tykiausiai perima patikimiausius gamybos pajėgumus, o didėjančią sąskaitą vis labiau jaučia paprasti vartotojai.
Pagrindinis klausimas – kas kontroliuos ilgalaikį, nepertraukiamą energijos tiekimą, be kurio šiuolaikinis dirbtinis intelektas paprasčiausiai neveiks.
Kas moka už DI bumą?
Rytinėje JAV dalyje veikiantis PJM tinklas, aptarnaujantis apie 67 milijonus gyventojų, rodo, kaip smarkiai brangsta patikima elektra. Vos per vienus metus kasmetinio galios aukciono kainos šoktelėjo kelis kartus, o bendra sąskaita namų ūkiams išaugo nuo kelių milijardų iki keliolikos milijardų eurų.
Didžiąją šio šuolio dalį lemia staigiai augantis duomenų centrų ir DI serverių ūkių elektros poreikis. Pigiausia, stabiliausia energija vis dažniau rezervuojama uždarose sutartyse su korporacijomis, o likusi sistema priversta balansuoti naudodama brangesnius ir taršesnius šaltinius.
Prognozės rodo, kad kai kurių regionų namų ūkiai jau per artimiausius kelerius metus gali mokėti dešimtimis eurų per mėnesį daugiau vien dėl to, kad tinklas persitvarko pagal didžiųjų duomenų centrų poreikius.
Branduolinė energija korporacijų žinioje
Vienas ryškiausių pavyzdžių – „Microsoft“ sprendimas per ilgalaikę sutartį finansuoti Three Mile Island 1-ojo bloko atnaujinimą Pensilvanijoje. Elektrinė, kuri anksčiau buvo uždaryta kaip ekonomiškai nebepelninga, vėl bus paleista, o jos galia dešimtmečiams praktiškai rezervuojama DI skaičiavimams.
Fiziškai elektra ir toliau tekės į bendrą tinklą, tačiau švarios energijos kreditus ir garantuotą prieigą perima privatus klientas. Bendruomenės gauna investicijas ir darbo vietas, bet ilgainiui lieka konkuruoti dėl vis brangesnės likusios pasiūlos.
Panašus scenarijus kartojasi ir kitur. „Amazon“, „Google“, „Meta“ investuoja į pažangias mažo galingumo branduolines jėgaines, dažnai projektuojamas taip, kad energija būtų tiekiama tiesiai į jų duomenų parkus, apeinant viešąjį tinklą ir įprastas reguliavimo taisykles.
Kinijos atsakas: kompiuteriai keliauja pas energiją
Kinija renkasi priešingą strategiją. Nacionalinė „Rytų duomenys, Vakarų skaičiavimai“ iniciatyva iš esmės perbraižo šalies skaitmeninį žemėlapį, perkeldama didelio masto skaičiavimus į retai apgyvendintus regionus, kur gausu hidroelektrinių, vėjo ir saulės parkų.
Šalis suskirstyta į kelis pagrindinius skaičiavimo centrų klasterius, o duomenų srautai per optinius tinklus nukreipiami ten, kur energija pigiausia ir jos daugiausia. Vietoje to, kad būtų brangiai tiesiami nauji perdavimo tinklai iki pakrantės miestų, pati paklausa perkelta arčiau šaltinių.
Kinijos valdžia tokiu būdu vienu metu sprendžia ir perteklinės energijos panaudojimo, ir DI infrastruktūros plėtros klausimą. Svarbiausia – tai daroma pagal vieningą valstybės planą, derinant energetikos, pramonės ir skaitmeninės ekonomikos strategijas.
Dvi sistemos, skirtinga ateitis
Jungtinės Valstijos, leisdamos korporacijoms atsiskirti nuo viešo tinklo ir kurti privačias branduolines salas, rizikuoja dar labiau išskaidyti energetikos sistemą. Vartotojai moka ne tik už senstančią infrastruktūrą, bet ir netiesiogiai remia privačius projektus per mokesčius ir didesnius tarifus.
Kinija, priešingai, traktuoja energiją ir skaičiavimo galią kaip vieną nacionalinį turtą. Kas ilgainiui laimės DI lenktynes, priklausys ne tik nuo lustų ar algoritmų, bet ir nuo to, kuri šalis sugebės užtikrinti pigų ir stabilų energijos srautą savo skaitmeninei ekonomikai.
