Iš pradžių juose saugojo mėgstamą muziką, nuotraukas, filmus. Vėliau kabino prie automobilių veidrodėlių, tikėdami, kad tai padeda išvengti greičio matuoklių. Galiausiai ėmė kelti į medžių šakas soduose, kad apsaugotų vyšnias nuo paukščių. Kompaktinį diską prieš 50 metų užpatentavęs amerikietis Jamesas T. Russellas tikriausiai neįsivaizdavo, kokia įspūdinga bus šio išradimo kelionė.
„Šiandien kasdien naudojamės muzikos platforma „Spotify“, o nuotraukų galerijas kaupiame ir žiūrime „Instagram“ ar „Facebook“ paskyrose, todėl tokios technologijos, kaip kompaktinio disko, sukūrimas atrodo kaip laikina inovacija. Vis tik būtent šis veidrodinis diskas davė neįtikėtiną impulsą daugeliui industrijų – muzikos, kino, IT“, – sako „Telia“ komercijos vadovė Elina Dapkevičienė.
Idėja, pralenkusi laiką
Praėjusio amžiaus viduryje fizikas J. T. Russellas turėjo nemažai klasikinės muzikos vinilinių plokštelių ir mėgo klausytis Ludwigo van Beethoveno, Frederico Chopino, ir kitų kompozitorių kūrinių. Tačiau melomaną itin erzino prasta garso kokybė.
Jis nuolat stengėsi patobulinti savo patefoną – vietoj adatos net bandė naudoti kaktuso spyglį. Ieškodamas atsakymo į klausimą, kokia įranga galėtų atkurti muziką be jokio mechaninio sąlyčio, T. Russellas ėmė plėtoti skaitmeninio garso kodavimo, įrašymo lazeriu ir tam tinkamos laikmenos idėjas. Nors jo idėja lenkė laiką ir to meto galimybes, kompaktinį diską, ar greičiau jo viziją, jis užpatentavo dar 1970 metais.
Konkurentų bendro darbo vaisius
Tikroji disko revoliucija prasidėjo tada, kai T. Russello išradimu susidomėjo du technologijų milžinai – bendrovės „Philips“ ir „Sony“. Dėl šio projekto sujungtos tarptautinių konkurentų pajėgos nustebino pasaulį, o tam, kad ši inovacija būtų realizuota, prireikė ne vienerių metų ir milžiniškų investicijų.
Bendrovių inžinieriams teko sugalvoti, iš kokios medžiagos gaminti diskus, kaip įrašyti ir kaip atkurti skaitmeninę informaciją. Partneriais tapę konkurentai dirbdami kartu pasiekė didelę pažangą – CD prototipas buvo sėkmingai „iškeptas“ „Philips“ gamykloje Vokietijoje 1972 metais.
Dar po penkerių šešerių metų jau buvo aišku, kad kompaktiniai diskai turi būti gaminami iš atsparaus plastiko polikarbonato. Tuo metu buvo susitarta ir dėl CD dydžio – 12 cm skersmens, ir dėl kitų svarbių parametrų. Taigi „Sony“ ir „Philips“ kartu galutinai apibrėžė pasaulinį kompaktinio disko standartą.
Valanda virto 74 minutėmis
Valanda muzikos – tiek turėjo tilpti į pirmąjį kompaktinį diską. Bet tada gamintojai susigriebė, kad pasaulis liks be vieno iš ilgiausių klasikos kūrinių – L. van Beethoveno „Devintosios simfonijos“, kurios įrašas trunka maždaug 74 minutes. „Sony“ įkalbėjo partnerius padidinti laikmenos talpą.
Tačiau į pirmąjį pasaulyje kompaktinį diską buvo įrašyta ne šio klasiko simfonija, o romantiški F. Chopino valsai. Kūrinius garso įrašų studijoje atlikęs garsus Čilės pianistas Claudio Arrau 1982 m. buvo pakviestas į „Philips“ gamyklą, kad simboliškai paspaustų mygtuką – masinė CD įrašų gamyba prasidėjo.
CD pasitarnavo ne tik muzikai
1982 metų pabaigoje Japonijoje buvo pristatytas pirmasis pasaulyje kompaktinių diskų grotuvas „Sony CDP-101“. Tiesa, pirmieji grotuvai buvo brangūs – kainavo 700-800 JAV dolerių. Todėl įrašų kompanijos iš pradžių daugiausia leido klasikinių muzikos kūrinių diskus – buvo manoma, kad būtent šios muzikos gerbėjai yra turtingesni negu roko ar popmuzikos klausytojai.
Viena pirmųjų popmuzikos grupių, kuri 1982 m. išleido savo muziką kompaktiniame diske, buvo ABBA, o 1985-aisiais „Dire Straits“ tapo pirmąja grupe, kurios albumas „Brothers in Arm“ pasiekė milijono parduotų CD ribą.
Galiausiai, tobulėjant technologijoms ir populiarėjant kompiuteriams, gamintojai ėmė plėsti diskų galimybes. Jų formatai ir įrašymo įranga žengė į priekį – atsirado ne tik namų sąlygomis įrašomi diskai, tinkami įvairiems duomenims laikyti, bet ir perrašomi CD, vaizdo įrašams skirti diskai ir t. t.
Kodėl CD neišsilaikė aukštumose?
Sparti skaitmenizacija kompaktinį diską ir iškėlė, ir nustūmė į užmarštį. Amžių sandūroje CD gamybos ir leidybos pramonė džiaugėsi puikiais pardavimais, bet ne iš karto suprato, kad rinkoje prasideda naujas virsmas. 2001 metais bendrovė „Apple“ pristatė „iPod“ grotuvą ir „iTunes“ platformą. Vėliau atsirado dar daugiau alternatyvų, pavyzdžiui, „Spotify“, į kurio vystymą investavo ir telekomunikacijų bendrovė „Telia“.
Interneto plėtra, debesijos sprendimai ir naujos paslaugos žvilgančio disko šlovę gerokai aptemdė. Pavyzdžiui, 2019 m. beveik 80 procentų pajamų už atlikėjų įrašus visame pasaulyje suplaukė iš muzikos transliacijų internetu – bendra suma siekė 8,8 mlrd. JAV dolerių.
Tad šiandien CD vis storiau užkloja dulkės... Nebent juos kas nors pakabina į vyšnias varnėnams baidyti.