„OnePlus Nord” apžvalga: vandens skonis

OnePlus

Paskelbė Ignas Petrikonis - 2020-08-20, 19:30 (atnaujinta 2022-12-03, 19:12)

Pabandykime panagrinėti, kokius gėrimus dažniausiai vartojame per dieną. Sąraše neabejotinai atsidurs kava arba arbata, galbūt viena kita stiklinė vaisvandenių, na, ir gal ne kasdien, ir ne visiems, tačiau tai, kas geriama iš taurės ar kokio nors kito prabangesnio indo. Vis dėlto jeigu atidžiau pažvelgtume į visų šių skystų produktų sudėtį, netruktume pastebėti, kad didžiąją dalį jų sudaro tyras vanduo. Kitaip tariant, tai - akivaizdus įrodymas, jog puikiai egzistuotume gerdami vien tik vandenį.

Vis dėlto išmaniųjų telefonų rinka susiduria su problema, kad toks dalykas, kaip tyras vanduo, čia praktiškai neegzistuoja. Pigūs išmanieji vis dar negali užtikrinti pakankamo tyrumo ir tinkamumo gerti, o prabangesni turi tiek priedų, kad daugeliu atvejų yra pernelyg brangūs eiliniam vartotojui. Taigi, to spręsti ėmėsi įspūdingą šuolį per pastaruosius šešerius metus atlikusi ir flagmanų žudikais garsėjanti Kinijos bendrovė „OnePlus”, pristačiusi skandinaviško minimalizmo įkvėptą „OnePlus Nord” telefoną, kainuojantį 399 eurus, ir turintį beprotišką ambiciją tapti pagal nutylėjimą rekomenduojamu variantu bet kam, ieškančiam naujo išmaniojo.

Šioje apžvalgoje išsiaiškinsime, ar „OnePlus Nord” nėra tik dar vienas išpūstas reklaminis burbulas ir ar jis turėtų atsidurti jūsų kišenėje.

Dizainas

Rodos, jau seniai praėjo tie laikai, kai kiekvienas nors šiek tiek pigesnis išmanusis telefonas buvo tik dar vienas blizgančio plastiko gabalas, nudažytas kokia nors ryškesne spalva - vidutiniame segmente pradėjo karaliauti aliuminis, o, kai kuriais atvejais, netgi stiklas. Tačiau tendencija taupyti korpuso medžiagoms po truputį grįžta - prieš porą savaičių debiutavo plastikinę nugarėlę turintis „Samsung Galaxy Note20”, o „OnePlus Nord” tapo dar vienu šios liūdnos kompanijos nariu.

Pirmas dalykas, kuris mane nemaloniai nustebino, išpakavus ir pirmąkart į ranką paėmus „Nord” buvo prietaiso lengvumas. Suprantu, jog tai lyg ir laikoma privalumu (niekas nenori kišenėje nešiotis plytos), tačiau šiuo atveju riba yra peržengta ir nori nenori esi priverstas pripažinti, kad reikalų turi su vidutinioku. Įspūdis tęsiasi ir atkreipus dėmesį į rėmą - jis plastikinis, nors dauguma mano kolegų man nesuprantamu būdu jį supainiojo su aliuminiu. Galbūt jis geriau sugers smūgį kritimo metu ir apsaugos nuo ekrano dužimo, tačiau tuo pat metu eliminuos telefoną iš grožio konkurso. Džiugina tai, kad bent jau nugarėlei buvo pasirinktas įbrėžimams atsparus „Gorilla Glass 5” stiklas, kas šiek tiek pasaldina pyragą.

Gamintojas vartotojams siūlo rinktis iš dviejų korpuso spalvų - pilkos ir žydros. Pastaroji buvo vaizduojama visuose telefono reklaminiuose plakatuose ir iš pradžių paliko labai gerą įspūdį - tokia jaunatviška, gaivi ir tuo pat metu moderni. Tačiau realybėje nuomonė šiek tiek pasikeitė - nugarėlės dažymas neturi to gilaus tviskančio tūrinio efekto, kaip naujausiuose flagmanuose, ir atrodo šiek tiek pigiai. Galbūt prie vasariškų šortų žiūrisi neblogai, bet vargu ar gerai derės su lietuvių taip pamėgtomis tamsiomis žieminėmis striukėmis. Žodžiu, aš rinkčiausi solidesnį pilką modelį.

Norėčiau pagirti „OnePlus”, kad „Nord” nugarėlėje nesusigundė įmontuoti juodo kvadratinio kamerų modulio, internetinių memų bendruomenėje žinomo kaitlentės pavadinimu. Sensoriai pastumti į kairę pusė ir gražiai išdėstyti vertikalia eilute. Už šį sprendimą, telefono formą ir dydį rašyčiau aukštą balą. Įrenginys tikrai nėra per didelis, iš bėdos gali būti valdomas viena ranka ir ganėtinai gerai guli rankoje. Pagirti galima ir už puikioje pozicijoje išdėstytus įjungimo, garsumo reguliavimo ir „iPhone” įkvėptą garso aplinkos (skambėjimo, vibravimo ar tylios) pasirinkimo slankiklį - iš ties labai patogus dalykas.

„OnePlus Nord” dizainas tikrai nėra toks, kad būtų gaila jį paslėpti dėkle, ar norėtųsi rodyti draugams, tačiau, apart išskirtinumo ir prabangos stygiaus, jam nieko negalima prikišti. Tai - tikras darbinis arkliukas, nekeliantis emocijų, o įvykus nelaimingam nusileidimui ant grindų - turintis gerus šansus išgyventi.

Ekranas

Na gerai, „Nord” nepretenduoja į gražiausiojo nominaciją, tačiau tai turėtų su kaupu atpirkti gamintojo stipriai reklamuojamas ekranas. Reikalų čia turime 6,44 colio įstrižainės AMOLED matrica, kurios raiška atitinka FHD+ standartą. Ekranas - plokščias, tad dėl atsitiktinių paspaudimų ir prasto suderinamumo su apsauginėmis plėvelėmis nemėgstantys lenkto stiklo bus patenkinti. Rėmas aplink ekraną - ne iš ploniausiųjų, bet tikrai nekrenta į akis, kaip ir viršutiniame kairiajame kampe esanti kapsulės formos išpjova.

Kalbant apie ekrano kokybę, AMOLED technologiją šiame segmente vis dar galima laikyti privalumu, nes nemažai konkurentų vis nusprendžia pataupyti renkasi IPS. Iš pirmo žvilgsnio „Nord” ekraną būtų galima supainioti su bet kurio aukščiausios klasės atstovo - spalvos labai sodrios, didelis kontrastas, o pats vaizdas labai patrauklus akiai. Visgi pažvelgus detaliau, išlenda nukarpyti galai. Žiūrint į telefoną iš šono, turinys ekrane įgauna švelniai mėlyną-violetinį atspalvį. Taip pat užkliuvo šviesumas - naktį ekranas nepritemsta iki maksimaliai komfortiškos padėties, o ryškioje šviesoje matomumas toli gražu ne geriausias. Aišku, tikrai abejoju, ar šiuos mano minėtus trūkumus pastebės tipinis „Nord” pirkėjas.

Dramblys kambaryje „OnePlus Nord” atveju yra kompanijos taip pabrėžiamas 90Hz atsinaujinimo dažnis (vaizdas ekrane pasikeičia ne standartinius 60, o 90 kartų per sekundę). Teoriškai tai suteikia dar sklandesnį slinkimą, navigavimą po meniu ir geresnės kokybės žaidimus. Visgi tie 90Hz Norde kažkodėl (greičiausiai dėl vos 60 kartų per sekundę registruojamo lietimo) nebuvo taip juntami, kaip analogišką hercų skaičių turinčiuose flagmanuose - „OnePlus 7 Pro” ir „Huawei P40 Pro”. Lyg ir jauti, kad telefone viskas atvaizduojama šiek tiek maloniau ir tolygiau, nei, tarkim, vidutinės klasės „Xiaomi” ar senesniuose flagmanuose, bet tuo pat metu svarstai, kodėl tas pojūtis skiriasi nuo senesnio, kad ir to paties „OnePlus” aukščiausios klasės įrenginio su analogiškais 90Hz.

Apatinėje dalyje, po ekranu, taip pat montuojamas optinis pirštų antspaudų jutiklis. Jis stebėtinai greitas ir tikslus, tačiau yra neįtikėtinai nepatogioje vietoje - smarkiai per žemai. Įprasti galima, bet nykštį patampyti teks.

Beje, maloni smulkmena - „OnePlus Nord” dėžutėje atkeliauja su gamykliškai užklijuota apsaugine plėvele, tad jos nenulupkite - ji nuo įbrėžimų ekraną gali saugoti mažiausiai porą mėnesių.

Veikimas

Istoriškai „OnePlus” savo telefonus aprūpindavo naujausiais ir galingiausiais „Snapdragon” lustais, kurie kartu su daugybe gigabaitų greitos operatyviosios atminties padėdavo gamintojo įrenginiams nuolat pirmauti įvairiuose sintetiniuose testuose ir būti tituluojamiems greičio karaliais. Deja, 399 eurų biudžetas tokios prabangos neleido ir kompanija turėjo pritaikyti įvairių kompromisų.

Didžiausias jų - vidutinei klasei priskiriamas ir ne pirmo naujumo „Snapdragon 765G” procesorius. Taip pat bandyta po kilimu pakišti ir faktą, jog vidinė atmintis yra senesnio ir lėtesnio „UFS 2.1” standarto, kas reikš lėčiau nuskaitomus ir įrašomus failus bei šiek tiek lėčiau paleidžiamas programėles. Žinoma, tai buvo kompensuota išties dosniu gigabaitų kiekiu - standartinis modelis turi 8GB operatyviosios ir 128GB vidinės talpyklos, o mano turima brangesnė versija - atitinkamai net 12 ir 256GB. „OnePlus”, bijodama spartos išlepintų fanų, suskubo patinkinti, jog labai daug dėmesio skyrė programinės įrangos optimizacijoms, todėl „Nord” greitis ir sklandumas prilygs flagmanams.

Šis teiginys yra teisingas tik iš dalies. Kitaip nei kai kurie mano kolegos, „OnePlus Nord” veikimo skirtumą nuo aukščiausios klasės įrenginių pastebėjau ir tikrai nėra taip, kad tam būtinai reikia kažkokių ypatingų programėlių. „Chrome” naršyklė, nuotraukos „Instagram” platformoje, „Google Maps” užkraunama akies mirksniu vėliau nei manajame „OnePlus 8 Pro” ar „Huawei P40 Pro”, o perėjimas tarp fone veikiančių programų nėra toks neįtikėtinai sklandus. Didesnio skirtumo nepajusime nebent tik vaikščiodami po meniu ar atlikdami veiksmus programėlių viduje. Veikimo greitį, manau, būtų galima lyginti su „OnePlus 6” ar „Samsung Galaxy S9”.

Kita vertus, tas nedidelis lėtinimas yra stebėtinai greitai pamirštamas - dėl lusto nepajėgumą maskuojančio 90Hz ekrano adaptacija po ilgo flagmano naudojimo tetrunka porą minučių, o „OnePlus Nord” netgi sugeba suteikti pasitenkinimo pojūtį dėl labai moderniai atrodančios ir sklandžios „Oxygen OS” vartotojo sąsajos, veikiančios Android 10 pagrindu. Patogus nustatymų meniu ir valdymas, savavališkai neuždarinėjamos fone veikiančios programos ir akį glostantis dizainas - paėmęs prelegentą į rankas, jautiesi tarsi namuose, kur viskas yra taip, kaip tu norėtum. Visa tai, bent jau man, tikrai nusvertų svarstykles į „Nord” pusę, jei būčiau priverstas rinktis tarp jo ar poros metų senumo flagmano.

Mūsų tradiciniame teste „OnePlus Nord” nesuklupo - sparčiai atvėrė socialinių tinklų („Instagram“, „Facebook“, „Messenger“ ir „WhatsApp“), naujienų portalų („DELFI“, „15min.lt“), „AnTuTu“, kameros ir „YouTube” programėles, aukštais grafikos nustatymais leido žaisti „PUBG Mobile” ir „Asphalt 9” žaidimus ir dėl net 12GB RAM sugebėjo fone išlaikyti visas išvardytas programėles. Tiesa, po ilgesnės žaidimų sesijos procesorius šiek tiek sulėtinamas, tad patirtis tampa ne tokia sklandi - tačiau šią bėdą spręsti padeda „OnePlus Fnatic” režimas, žaidimui skiriantis daugiau galios resursų. Visgi maloniai nudžiugino, jog telefono korpusas nekaista taip stipriai kaip galingesniuose telefonuose.

Pagirti norėčiau ir Nordo ryšių rinkinį. Čia rasime ir naujausią Bluetooth, greitą Wi-Fi ir netgi 5G palaikymą, kas šioje klasėje yra didelė naujiena.

Garsas

„OnePlus” ilgus metus nuo apžvalgininkų gaudavo pylos dėl silpnos garsiakalbių sistemos ir prasto vibracijos motoriuko. Nieko keista - pardavinėjant išmanųjį su aukščiausios klasės parametrais trečdaliu ar perpus pigiau nei konkurentai, tenka akį primerkti prieš specifikacijų lape mažiau atsispindinčius dalykus. Nors paskutiniai „OnePlus” galiūnai šias bėdas išsprendė, „Nord” atveju kūrėjai garso srityje tos akies taip ir neatmerkė.

Telefonas teturi vieną apatinėje briaunoje įmontuotą garsiakalbį, kurio skleidžiamas garsas, vertinant atlaidžiai, yra patenkinamas. Aukštieji dažniai nelabai aiškūs, vidutinis diapazonas lyg ir neblogas, bet tradiciškai labai trūksta bosų - elektroninės ar hiphopo muzikos gerbėjams tikrai neidealu. Jei namie palikote ausinukus, kokį svarbų vaizdo įrašą su garsu pažiūrėsite, tačiau malonumo bus nedaug - intuityviai sieksite ausinių.

Kalbant apie jas, Norde, kaip ir flagmanuose, nebeliko 3,5mm jungties. Apie tai daug plėstis nėra prasmės, nes praktiškai visi rinkos žaidėjai negrįžtamai įšoko į belaidžių ausinių traukinį. Taigi, jei jau nuspręsite įsigyti „OnePlus Nord”, labai rekomenduoju nepagailėti 50 eurų „OnePlus Bullets Wireless Z” ausinėms, kurias naudoju kartu su savuoju „8 Pro”. Jas galima dėvėti nuolat, su telefonu susijungia, vos įstačius į ausis, skamba išties patenkinamai, o baterijos pakanka mažiausiai keletui dienų.

Bendrovė gyrėsi, jog „OnePlus Nord” aprūpintas pažangiu linijiniu vibraciją generuojančiu motoriuku. Visgi jis man paliko labai dvejopą įspūdį - pati vibracija maloni ir netgi turi aliuzijų į aukščiausią segmentą, tačiau daug silpnesnė nei esu įpratęs. Kitaip tariant, švelnus vibruojantis atsakas renkant tekstą klaviatūroje džiugins, tačiau kils pavojus praleisti skambutį, nustačius tylųjį režimą.

Kamera

Man, atidžiai sekančiam išmaniųjų telefonų rinką, pamačius, jog pigesnio įrenginio nugarėlėje puikuojasi daugiau nei dvi kameros, mintyse užsidega raudona lemputė. Dažniausiai tai reiškia, jog iš trejeto ar net ketverto dėmesio bus verta vos viena. „OnePlus Nord” su savo keturgubu sensorių moduliu, kad ir kaip bebūtų gaila, užlipa ant to paties grėblio.

Pagrindinis 48MP sensorius, turintis plačią f/1,8 diafragmą, atkeliavo iš praėjusių metų „OnePlus 7T” ir kitų kiniškų flagmanų žudikų bei netgi yra naudojamas šiųmečiame aukštesniam segmentui priskiriamame „OnePlus 8”. Iš pirmo žvilgsnio, daugiau nei metų senumo komponentas neskamba žadančiai, bet užfiksavęs kelias nuotraukas likau maloniai nustebęs. Taupant išmaniojo atmintį, pagal nutylėjimą fiksuojami 12MP kadrai, kurie esant geram apšvietimui atrodo ypač gerai - spalvos natūralios, detalumo per akis, o dinaminis diapazonas kaip vidutinės klasės atstovui yra daugiau nei įspūdingas. Tik štai 48MP parinkties jungti nerekomenduoju - nuotraukos kažkodėl atrodo žymiai blogiau nei 12MP režimu.

Aišku, ant miesto nusileidus tamsai, reikalai pasisuka į blogąją pusę. Auto režimu fiksuoti kadrai ganėtinai tamsūs ir nedetalūs, tačiau situaciją šiek tiek pagelbėti gali „Nightscape” naktinis režimas. Tvirtai palaikius išmanųjį keletą sekundžių, užfiksuojamas keletas skirtingų nustatymų nuotraukų, kurios paskui sujungiamos į vieną. Tiesa, šis apdorojimo procesas trunka kur kas ilgiau nei flagmanuose, tad užfiksuotas vaizdas atmintyje išsaugomas ne iškart. Visgi palaukti verta, nes taip gauname kur kas šviesesnį, minimaliai detalesnį ir, šiaip, akiai kur kas priimtinesnį kadrą. Rezultatas neabejotinai vienas geresnių klasėje ir lenkia vidutinės klasės „Samsung” ar netgi pigesnius „Huawei”, tačiau galėtų būti dar geresnis, jei ne vidutinės klasės procesorius su silpnoka vaizdo apdorojimo mikroschema.

Kitos kameros, deja, yra standartinis liūdesiukas. Itin plataus kampo 8MP jutiklis geras tik tuo, jog išties fiksuoja labai platų vaizdą, tad nereikia žengti kelių žingsnių atgal ir leidžia draugus socialiniuose tinkluose džiuginti įspūdingais peizažais. Gaila, kad kadrams trūksta šviesumo, detalumo ir, šiaip, kokybės įspūdžio. Panašiai yra ir su trečiąja, vos 2MP makro kamera, skirta įamžinti objektams vos iš kelių centimetrų atstumo. Veikti, veikia, bet klausimas, kaip dažnai jums jos prireiks - lažinuosi, kad ne daugiau nei poros kartų per visą išmaniojo turėjimo laikotarpį.

Užtat ketvirtoji, 5MP gylio, kamera už savo darbą nusipelno ovacijų. Ji pati nuotraukų nefiksuoja, tačiau padeda portreto režime sulieti foną pagrindiniam sensoriui. Tai atliekama tiesiog puikiai - objektas tiksliai atskiriamas nuo vaizdo už jo, kuris yra išplaunamas imituojant plačios diafragmos profesionalios kameros objektyvą. Pats efektas nėra pernelyg intensyvus ir veikia gerai ne tik su žmonėmis, bet ir negyvais objektais.

Vertinant telefono pagrindinės kameros filmavimo galimybes, labiausiai pabrėžti norėčiau optinės stabilizacijos buvimą, kurio sąskaita dažnai pataupo šios kainų kategorijos atstovai. Filmuotas vaizdas stabilizuojamas labai labai neblogai ir netgi atrodo taip, kad ne gėda dalintis savo socialinio tinklo profilyje - aiškus, detalus ir neblogai sufokusuotas. Norinčius papildomo stabilumo gamintojas nudžiugino iš „Samsung” flagmanų pasiskolintu itin stabiliu režimu, kuris naudoja itin plataus kampo kamerą. Kokybės paaukojate daug, bet video įrašas atrodo kaip filmuotas su profesionaliu stabilizatoriumi.

Asmenukių kameros „OnePlus Nord” - net dvi. Pirmoji 32MP skirta įprastoms nuotraukoms ir yra visai neblogos kokybės, jei pasirenkate gerą apšvietimą. Odos tonai, tekstūra ir plaukai įamžinami labai tiksliai bei natūraliai, tačiau kartais gali tekti pasikamuoti, kol kadras bus idealiai sufokusuotas. Antrasis 8MP jutiklis yra kur kas platesnio kampo ir skirtas toms progoms, kai norite nusifotografuoti prie kokio gražaus objekto ar gamtovaizdžio. Vis dėlto primygtinai rekomenduoju jos nenaudoti grupinėms asmenukėms, nes kadro šonuose atsidūrusių žmonių veidai stipriai iškraipomi. Galų gale, ir pati kokybė neprilygsta pagrindiniam sensoriui.

Baterija

„OnePlus Nord” yra ganėtinai plonas ir toli gražu ne apkūnus, tad didelių energijos atsargų tikrai nesitikėjau. Tačiau gamintojas kažkaip sugebėjo į jį sumontuoti psichologinę keturių tūkstančių ribą perlipančią 4115mAh bateriją. Žinoma, anoks čia ir stebuklas, kai panašių matmenų „Redmi” modeliuose įtaisyti monstriški 5000mAh akumuliatoriai, bet bendra baterijos ištverme pernelyg nesiskundžiau.

Naudojantis numatytuoju 90Hz ekrano atsinaujinimo režimu, atliekant tokias įprastas užduotis kaip naršymas internete, socialinėje medijoje, susirašinėjimas, naudojant tiek Wi-Fi, tiek 4G, klausymas muzikos „Spotify”, keleto nuotraukų užfiksavimas bei dokumentų redagavimas ir poros specializuotų aplikacijų atvėrimas, sąrašą pabaigiant nuolat per Bluetooth prijungtu išmaniuoju laikrodžiu, „OnePlus Nord” paskutinį kvapą spės išleisti dar prieš jums einant miegoti, o kartais gal net ir anksčiau. Na, bet dieną šiaip ne taip atlaikys.

Kita vertus, nustačius 60Hz atsinaujinimo dažnį ir šiek tiek pakontroliuojant fone veikiančias problemas, baterijos charakteris kardinaliai pasikeičia. Turbūt savo vaidmenį suvaidina taupus procesorius ir tada Nordo akumuliatoriaus syvų užteks net ir iki kitos dienos popietės, o naudojantis mažiau galbūt netgi iki vakaro (visgi tuo abejoju).

Jei bateriją išsunksite neplanuotai anksti, jus iš bėdos ištrauks „Warp Charge 30T” greitojo įkrovimo palaikymas. Taip, jis toks pat greitas kaip ir flagmanuose - tuščią bateriją visiškai papildo per maždaug valandą. Tačiau man labiausiai įspūdį daro tai, jog 50% riba pasiekiama per dvidešimt kelias minutes, kas reiškia, jog namo grįžę pasiimti sporto reikmenų, į treniruotę galėsite lėkti su išties respektabiliu baterijos likučiu. Kad ir kaip man bebūtų gaila, bet Nordui bendrovė pagailėjo keletą eurų kainuojančios indukcinės ritės, todėl prietaisas nepalaiko belaidžio įkrovimo.

Verdiktas

Praleidęs beveik tris savaites su „OnePlus Nord” galiu konstatuoti, jog jis neturi kažko, kas suteiktų jam vienokį ar kitokį charakterį - nėra nieko, kas erzintų, bet tuo pat metu ir ko nors, kas suteiktų individualumo. Kitaip tariant, naujausias „OnePlus” modelis yra lyg tyro vandens skonis - neapibūdinamas. Tačiau nepaisant to, kad jis nesukėlė revoliucijos, „Nord” yra tai, ko trūko nusistovėjusiai išmaniųjų telefonų rinkai. Šis modelis užėmė tuščią vidurinės padėties poziciją tarp kiekvieną centą sutaupyti besistengiančių „Xiaomi” biudžetininkų ir ant septynių ar aštuonių šimtų eurų kalno sėdinčių mažųjų flagmanų. „Nord” sąraše pažymi visas pagrindines varneles - turi modernų 90Hz AMOLED ekraną, puikią veikimo sklandą užtikrinančią ir akį glostančią programinę įrangą, nepėsčią lustą, kokybišką pagrindinę kamerą bei greitai įkraunamą bateriją.

Žinoma, kadangi pagaminti nebrangų telefoną šiais laikais darosi vis sunkiau, priekabių tikrai galima rasti. Labai skeptiškai žiūriu į plastikinį korpuso rėmą, garso sistemą, mažiausiai dvi kameras, kurios čia tik dėl pliusiuko ir kartais per greit paskutinį kvapą atiduodantį akumuliatorių. Tai ar „OnePlus Nord” savo misiją įvykdė ir tapo pagal nutylėjimą rekomenduoti galimu telefonu? Nepaisant ganėtinai dosnios mano kritikos dozės, tikrai taip. Naujoji „OnePlus” vidutinio segmento žvaigždė bus idealus variantas visiems, ieškantiems to auksinio kainos/kokybės santykio grynuolio.

Privalumai