Jei istorija būtų pasisukusi kita linkme, šiandien vietoje „Windows“ operacinės sistemos (OS) daugelyje kompiuterių galbūt naudotume „AmigaOS“ ar „OS/2“, o „Apple“ kompiuteriuose vietoje „macOS“ turėtume „BeOS“. Nieko apie jas negirdėjote? Nenuostabu – jų dienos jau seniai suskaičiuotos.

„Kada nors vystytų, bet nepasiteisinusių ir net dienos šviesos neišvydusių operacinių sistemų yra šimtai. Bent kelios iš jų turėjo išties milžinišką potencialą ir savo laiku buvo vertinamos net šimtais milijonų dolerių. Viena tokių – „BeOS“, kuri šiandien būtų šventusi savo 25-ąjį gimtadienį. Deja, viskas pasisuko jai nepalankia linkme ir šiandien ji, kaip ir daugelis kitų operacinių sistemų, taip ir liko užmarštyje“, – sako „Telia“ kompiuterių ekspertas Simonas Tilindis.

Pirmoji OS – skalbinių virvė?

Geriau suprasti, kodėl vienos operacinės sistemos užkariavo rinką, kitoms palikdamos tik trupinius, padės trumpas paaiškinimas, kas gi tos operacinės sistemos yra ir kaip jos veikia.

„Dar prieš šiuolaikinius kompiuterius buvo naudojamos griozdiškos skaičiavimo mašinos. Užduotys joms buvo pateikiamos naudojant perfokortas – kartonines korteles su išmuštomis skylėmis. Vienu metu tokia mašina galėjo vykdyti tik vieną užduotį, o kadangi kiekviena jos darbo minutė buvo brangi, mokslininkai su savo skaičiavimais rikiuodavosi į eilę“, – sako S. Tilindis.

Eilė, beje, nebūtinai buvo fizinė – antai Kembridžo universitete vienu metu naudota skalbinių virvė, ant kurios buvo segamos užduotys, o segtukų spalva nurodė užduoties svarbą. Iš esmės, toji skalbinių virvė ir buvo primityvi „operacinė sistema“ – įrankis, naudotas paskirstyti užduotis skaičiavimo mašinai.

Ilgainiui kompiuteriai tapo galingesni ir sudėtingesni, augo ir jų sugebėjimai, o grafinė vartotojo sąsaja, internetas ir kitos technologijos dar labiau išplėtė galimybes. Kiekvienam dalykui imta kurti specialias programas, kurios turėjo būti pritaikytos konkrečioms operacinėms sistemoms. Programuotojai įprastai apsiribojo keliomis populiariausiomis OS, o vartotojai kompiuterius ir operacines sistemas rinkosi pagal tai, ką su jomis galės veikti – kiek ir kokių programų jos palaiko.

Trumpiau sakant, kompiuterių rinkoje įsisuko sniego gniūžtės efektas. Vieni tuo pasinaudoti sugebėjo, kiti – nespėjo, nemokėjo, arba, paprasčiausiai, per daug norėjo. Tad į kokias operacines sistemas buvo dedama daugiausia vilčių?

„BeOS“

Kaip pastebi S. Tilindis, „BeOS“ būtų galima priskirti prie tų, kurios kūrėjai „per daug norėjo“. Ji dienos šviesą oficialiai išvydo 1995-ųjų spalio 3 dieną, kartu su kompanijos „Be“ kompiuteriu „BeBox“. Jų buvo parduota vos apie tūkstantį, antra tiek pridėjo po metų išleista atnaujinta, galingesnė „BeBox“ versija, bet galiausiai kompanija visą dėmesį sutelkė į programinę įrangą, tiksliau – „BeOS“.

Operacinė sistema buvo modifikuota ir pritaikyta „Apple“ kompiuteriams, tikintis, kad ši kompanija įsigis ar licencijuos „BeOS“ – ji būtų pakeitusi atgyvenusią „Classic Mac OS“. „Be“ tokį sandorį buvo įvertinusi 300 mln. dolerių, bet „Apple“ sutiko mokėti ne daugiau nei 125 mln. dolerių. Deryboms nepavykus, „Apple“ vadovai nusprendė susigrąžinti kompanijos įkūrėją Steve‘ą Jobsą ir už 429 mln. dolerių nupirko jo startuolį „NeXT“, kurio vystyta „NeXTSTEP“ operacinė sistema tapo naujosios „Mac OS X“ (dabar – „macOS“) pagrindu.

Vėliau „BeOS“ buvo pritaikyta „Intel x86“ platformai, o jos „apkarpyta“ versija dalinta nemokamai, visgi ši operacinė sistema taip ir nesulaukė didesnio susidomėjimo. 2001-aisiais „Be“ pardavė savo intelektinę nuosavybę „Palm“ už 11 milijonų dolerių. Ši dalį „BeOS“ kodo panaudojo naujai „Palm OS Cobalt“ versijai, bet ir ši žlugo. Nuo 2005-ųjų „Palm OS“ ir „BeOS“ priklauso Japonijos programinės įrangos kompanijai „Access“, kuri šių operacinių sistemų nuotrupas naudoja savo produktuose.

„OS/2“

Technologijų milžinė IBM ir tuomet dar tik smulki žuvelė „Microsoft“ 1985-aisiais pasirašė sutartį, pagal kurią jos abi turėjo kurti ir vystyti naujos kartos operacinę sistemą. Kompanijų programuotojai plušėjo dvejus metus, kol pagaliau pristatė tekstu valdomą „OS/2“ versiją. Grafine vartotojo sąsaja ji buvo papildyta dar po metų.

„Microsoft“ paraleliai dirbo ir su kitu savo produktu – MS-DOS operacinei sistemai skirta „Windows“ grafine vartotojo aplinka. 1990-aisiais išleista „Windows 3.0“ versija sulaukė milžiniškos sėkmės, daugiausia dėl to, kad ji buvo platinama su naujais kompiuteriais, tuo tarpu „OS/2“ reikėjo pirkti atskirai. Be to, pastaroji buvo orientuota į IBM kompiuterius ir kitą įrangą (pvz., spausdintuvus), o „Windows“ palaikė kur kas daugiau trečiųjų šalių įrenginių.

Galiausiai kompanijos pasuko skirtingais keliais. „Nors iki šių skyrybų technologijų ekspertai didesnes perspektyvas piešė „OS/2“, nutiko atvirkščiai – kompiuterių rinką užkariavo „Windows“, o „OS/2“ liko nišine platforma. 2006-ųjų pabaigoje IBM oficialiai nutraukė „OS/2“ palaikymą“, – sako „Telia“ kompiuterių ekspertas. „OS/2“ licencija šiuo metu priklauso „Arca Noae LLC“, kurios vystoma „ArcaOS“ naudojasi pavieniai vartotojai ir verslas, turintys „OS/2“ aplikacijų.

„AmigaOS“

Pradėjusi nuo spausdinimo mašinėlių ir skaičiuotuvų, 1977-aisiais „Commodore International“ žengė į asmeninių kompiuterių rinką. Pirmieji keleri metai naujuose vandenyse kompanijai buvo sudėtingi, užtat 1982 m. pristatytas „Commodore 64“ sulaukė didelio technologijų entuziastų pripažinimo dėl pažangių technologijų. Kompanijai pradėjus kainų karą, visame pasaulyje buvo parduota 22 mln. „Commodore 64“ – jis tapo geriausiai parduodamu kompiuteriu pasaulyje.

Tačiau kompanija buvo kritikuojama dėl pernelyg mažo dėmesio programinei įrangai. Todėl 1985 m., išleisdama naujos kartos „Amiga“ asmeninius kompiuterius, „Commodore“ pristatė ir savo operacinę sistemą „AmigaOS“. S. Tilindžio teigimu, greita ir galinga OS turėjo grafinę vartotojo sąsają, failų tvarkyklę, palaikė daugiaprogramį režimą ir daug kitų dalykų, kuriais lenkė daugelį to meto konkurentų.

Visgi įmonės vadovybės nesutarimai ir vadovų pasikeitimai, prasta vadyba, partnerių ir klientų aptarnavimas, lėtas kompiuterių tobulinimas ir kitos problemos lėmė, kad „Amiga“ kompiuteriai taip ir neužsitikrino reikšmingos rinkos dalies.

„AmigaOS“ teisės keliavo per skirtingus šeimininkus, o šiuo metu jos priklauso Belgijos kompanijai „Hyperion Entertainment“, kuri retsykiais išleidžia nereguliarus klaidų pataisymus ar atnaujinimus, visgi ši OS jau daugiau nei dešimtmetį merdi.

...ir daugybė kitų

„Tai – tik keletas iš daugybės operacinių sistemų, kurios taip ir liko istorijos paraštėse. Šį sąrašą būtų galima tęsti ir tęsti: „FLEX“, „XTS-400“, „Oberton“, „Singularity“, „TRIPOS“, „Xenix“, „SunOS“, „Sinclair“, „Venix“, „HeliOS“, „Newton OS“, – vardija S. Tilindis.

Jis priduria, kad ne visos operacinės sistemos buvo kuriamos tam, kad užkariautų kompiuterių rinką. Pavyzdžiui, ar girdėjote apie „TempleOS“? Ją sukūręs keistuolis Terry Davisas, kaip pats teigė, sulaukė kreipimosi iš Dievo. T. Davisas programavimui naudojo savo sugalvotą „HolyC“ programavimo kalbą, o viena iš šioje OS veikiančių programų yra skrydžio simuliatorius – kad pasijaustum kaip angelas.

Viso pasaulio musulmonams bandyta įpiršti „Sabily“ operacinę sistemą – „Linux“ modifikaciją, kuri, be įprastų funkcijų, automatiškai palaikė arabų kalbą, keliskart per dieną primindavo pasimelsti, o „Zakat Calc“ programa apskaičiuodavo atsitiktinio dydžio aukas. Deja, OS susidomėjimo nesulaukė ir buvo apleista.

Kitas įdomus pavyzdys – „Suicide Linux“. „Įdiegus šią OS ir įvedus komandinę eilutę, kurios standartinė „Linux“ OS nesupranta (arba tiesiog padarius klaidą), sistema tai supranta kaip nurodymą susinaikinti. Tuomet ji automatiškai ištrina ir suformatuoja kompiuterio kietąjį diską“, – teigia „Telia“ ekspertas.

O štai „PonyOS“ patiks žmonėms, kurie mėgsta ponius. Ji sukurta „Toaru“ operacinės sistemos pagrindu, taigi palaiko tik keletą atvirojo kodo programų ir didelių perspektyvų tikrai neturi. Užtat grafinėje vartotojo aplinkoje visur staiposi poniai, o langus galima ne tik slankioti įvairiomis kryptimis, bet ir sukioti pagal ar prieš laikrodžio rodyklę.