Dirbtinis intelektas per kelerius metus iš nišinės technologijos tapo pasauline varomąja jėga. Tačiau kartu su įspūdingu progresu daugėja ir perspėjimų: vienas iš žinomų DI saugos tyrėjų skaičiuoja, kad tikimybė, jog dirbtinis superintelektas per artimiausią šimtmetį sunaikins žmoniją, siekia net 99,9 proc.
Pasak jo, tai nėra provokacija ar bandymas išgąsdinti visuomenę, o išvada, kylanti iš dabartinių tyrimų ir technologinės raidos tendencijų.
Mokslininkas tvirtina, kad esminė problema – ne šiandien naudojami pokalbių robotai, o būsimas perėjimas prie bendrojo lygio dirbtinio intelekto, galinčio pranokti žmones visose srityse. Jo teigimu, tokio superintelekto kontrolė iš principo neįmanoma.
„Čia ne klausimas apie daugiau pinigų ar laiko tyrimams. Tai tas pats, kas klausti, ar galime sukurti amžinai veikiančią mašiną. Fizikos dėsniai tiesiog to neleidžia“, – aiškina tyrėjas, lygindamas amžino saugumo užtikrinimą su neįmanoma „amžino judėjimo“ mašina.
Pasak jo, jokios priemonės negali garantuoti, kad sistema, kuri nuolat save tobulina, mokosi ir sąveikauja su nedraugiškomis jėgomis, niekada nepadarys lemtingos klaidos ar nesuformuos priešiškų tikslų žmonėms.
Šiandieniniai įrankiai
Dabartiniai DI modeliai, tokie kaip „ChatGPT“, vis dar laikomi „įrankiais“, kurie daugelyje sričių yra žemesnio lygio už geriausius ekspertus. Tačiau jie jau dabar geba manipuliuoti žmonių emocijomis, įtikinamai imituoti psichologo ar mentoriaus vaidmenį ir atlikti sudėtingas kognityvines užduotis.
Ekspertas pabrėžia, kad pavojus slypi ne dabartinėse galimybėse, o trajektorijoje. Kai tik bus peržengta žmogaus intelekto riba, tradiciniai saugikliai – filtrai, draudžiamos temos, „nekenkimo“ politikos – taps beprasmiški, nes tūkstančius kartų protingesnė sistema lengvai apeis bet kokius ribojimus.
Jis taip pat atmeta idėją, kad superintelektui būtinai reikės robotų armijos. Turėdamas prieigą prie interneto ir finansinių išteklių, toks DI galėtų tiesiog samdyti žmones konkrečioms užduotims atlikti, jau dabar egzistuojančiose platformose.
Ekonomika be darbo ir politinės dilemos
Kita medalio pusė – ekonominė. Tyrėjas prognozuoja, kad brandus DI gali palikti be darbo iki 99 proc. darbuotojų. Pirmiausia išnyks visos lengvai apmokomos, pasikartojančios kompiuterinės profesijos – nuo paprastų biuro užduočių iki dalies kūrybinių veiklų.
Jo nuomone, tokioje situacijoje valstybėms teks pereiti prie universalių bazinių ar net „aukštų“ pajamų modelio, perskirstant superpelno dalį tiems, kurie neteko darbo. Tačiau tai neišspręs milžiniškos prasmės ir užimtumo krizės – ką veiks milijardai žmonių, turėdami beveik neribotai laisvo laiko?
Ekspertas siūlo alternatyvą: vietoj bandymo sukurti „žmogiškumo pakaitalą“ – bendrąjį DI – sutelkti pastangas į siaurus, konkrečias problemas sprendžiančius DI įrankius, pavyzdžiui, baltymų sandaros analizę ar atskirų ligų gydymą. Tokie projektai jau dabar duoda Nobelio premijų vertus rezultatus ir nesukelia egzistencinės grėsmės.
Vis dėlto jis pripažįsta, kad tokiai strategijai koją kiša milžiniški finansiniai ir galios interesai. Investuotojai į DI mato potencialą automatizuoti visą žmonių darbą, kurio vertė kasmet gali siekti dešimtis trilijonų eurų, todėl spaudimas skubėti šio tikslo link tik stiprėja.
