Išmaniųjų telefonų gamintojai dažnai nevengia itin skambių frazių. Pristatymo metu galime išgirsti, jog ekranas esą keturis kartus atsparesnis sutrūkinėjimui arba tris kartus atsparesnis įbrėžimams. Skamba neblogai, tiesa?
Daugeliui tai gali atrodyti kaip nuolatinė stiklo revoliucija, tačiau realybė yra kiek kitokia. Tai dažnai tas pats kompromisas, tik pateikiamas iš skirtingos pusės.
Svarbu yra suprasti, kas iš tiesų slypi už naudojamų formuluočių „tris kartus“ ar „keturis kartus“, svarbu visiems, kas nenori nusivilti nauju išmaniuoju telefonu jau po pirmo neatsargaus nukritimo ar kelių minučių kišenėje su raktų ryšuliu.
Pradėkime nuo pradžių
Visų pirma, reikėtų žinoti, jog stiklo atsparumas sutrūkinėjimui ir atsparumas įbrėžimams tarpusavyje yra susiję priešinga kryptimi. Norint padaryti stiklą sunkiau subraižomą, jį reikia kietinti, tačiau tokiu atveju jis tampa trapesnis ir lengviau dūžta.
Minkštesnis stiklas, atvirkščiai, geriau sugeria smūgius, bet lengviau braižosi. Kad viskas būtų paprasčiau, galima įsivaizduoti du slankiklius. Vieną pažymėtą „atsparumas įbrėžimams“, kitą – „atsparumas smūgiams“.
Pastūmus vieną į viršų, kitas dažniausiai šiek tiek nusileidžia. Būtent dėl to praktiškai neįmanoma per trumpą laiką smarkiai pagerinti abiejų savybių vienu metu, nors reklaminiai šūkiai dažnai sudaro būtent tokį įspūdį.
Fizikos dėsniai čia labai paprasti, stiklą braižo kietesnės medžiagos. Dauguma mūsų kišenėse esančių smulkių dulkių ar smėlio dalelių yra kvarcas, kuris yra kietesnis už telefono stiklą. Todėl net ir moderniausias ekranas anksčiau ar vėliau pasidengia smulkiais įbrėžimais.
„Gorilla Glass“ ir nuoseklus kompromisų šokis
Daugelis aukštesnės klasės telefonų naudoja „Corning“ kuriamą „Gorilla Glass“ stiklą. Pirmoji jo versija pasirodė 2007 metais kartu su pirmuoju „iPhone“ išmaniuoju telefonu, o dabar jau naudojamos devintoji ir kitos pažangios modifikacijos.
Kiekvienai kartai „Corning“ pateikia gražiai skambančius skaičius apie pagerėjusią apsaugą. Peržiūrint oficialius bendrovės dokumentus matyti aiški tendencija: vienos kartos metu dažniausiai būna akcentuojamas atsparumas sutrūkinėjimui, kitos – atsparumas įbrėžimams.
Iš šalies žiūrint gali pasirodyti, kad stiklas kasmet tobulėja visomis kryptimis, tačiau labiau tikėtina, jog gamintojas kiekvieną sykį pasuka kompromiso ratuką vis į kitą pusę.
Reikėtų suprasti, kad net ir pažangiausios cheminio grūdinimo technologijos nekeičia pačios stiklo esmės. Tai ir toliau yra stiklas, o ne stebuklinga nepažeidžiama medžiaga.
Būtent dėl to laboratoriniai bandymai su kietumo skalėmis nuosekliai rodo, jog telefonų stiklai vis dar subraižomi toje pačioje vietoje, kaip ir prieš keletą metų.
„Ceramic Shield“ ir kitų rinkos lyderių pavyzdys
JAV technologijų milžinės „Apple“ pristatytas „Ceramic Shield“ stiklas taip pat dažnai pateikiamas tarsi naujas kokybės lygis. Pirmosios jo kartos metu buvo skelbiama, kad „iPhone 12“ ekranas yra keturis kartus atsparesnis sutrūkinėjimui nei ankstesni modeliai.
Vėliau akcentas persikėlė į geresnį atsparumą įbrėžimams. Nepriklausomi testuojai, metodiškai mėtantys išmaniuosius telefonus iš nustatyto aukščio, neretai patvirtina, jog naujesni modeliai lūžta rečiau.
Tačiau priskirti visą nuopelną vien stiklui būtų klaida. Labai daug lemia korpuso forma, rėmelio medžiaga, ekrano iškilimas virš kraštų ir net tai, kaip tiksliai išdėstyti vidiniai komponentai.
Pavyzdžiui, grįžimas prie griežtesnių, plokščių kraštinių nuo apvalių briaunų gali reikšti, kad smūgio jėga geriau pasiskirsto per rėmelį, o ne tiesiogiai tenka stiklui. Visa tai realiai veikia telefono gebėjimą atlaikyti kritimus, tačiau pristatymuose dažnai suplakama į vieną sakinį apie „keturis kartus geresnį atsparumą“.
Ko išties nepasako gamintojai?
Dar viena marketingo gudrybė yra ta, kad gamintojai retai paaiškina, ką praktiškai reiškia „tris kartus“ ar „keturis kartus“ geresnis atsparumas. Tai gali būti laboratorinis bandymas, kuriame išmanusis telefonas atlaikė, pavyzdžiui, trigubai daugiau kritimų iš konkretaus aukščio ant konkretaus paviršiaus.
Tai, žinoma, nereiškia, kad realiame gyvenime jis niekada nesuskils nukritęs iš žemesnio aukščio ant kitokio paviršiaus. Be to, vartotojui dažniausiai nepasakoma, jog pagerinę vieną savybę inžinieriai sykį kitą teko kiek paaukoti.
Jei stiklas tampa akivaizdžiai atsparesnis kritimams, jis tikėtina bus šiek tiek minkštesnis ir per laiką gali kaupti smulkesnius įbrėžimus, nors to pristatymo skaidrėse niekas specialiai nepabrėžia.
Už marketingo specialistų naudojamų frazių lieka ir kita svarbi detalė – oleofobinės bei antirefleksinės dangos. Būtent jos lemia, kaip lengvai nuo ekrano nuvalomos riebios dėmės, kaip maloniai pirštas slysta per paviršių ir kiek stipriai ekranas atspindi šviesą.
Šios dangos dėvisi greičiau nei pats stiklas, todėl net ir nesuskilęs ekranas po metų gali jaustis visai kitaip nei pirmą dieną.
Kaip tinkamai įvertinti ekrano atsparumą?
Supratus, kad stiklo tobulinimas yra nuolatinis kompromisų ieškojimas, lengviau blaiviai vertinti gamintojų pažadus. Reikėtų atkreipti dėmesį, ar kalbama apie atsparumą sutrūkinėjimui, ar apie atsparumą įbrėžimams, ir suvokti, kad tikėtina labiau pagerinta būtent viena iš šių savybių.
Kita vertus, nereikia nuvertinti realaus progreso. Šiuolaikiniai telefonai iš tiesų dažniau išgyvena kritimus, kurių neišlaikydavo senesni modeliai, o stiklas lūžta rečiau. Tačiau tai nereiškia, kad galima drąsiai atsisakyti dėklo ar apsauginės plėvelės, jei norite ilgiau išlaikyti telefono išvaizdą.
Galiausiai verta prisiminti paprastą taisyklę – stiklas vis tiek išlieka stiklu. Jis gali tapti geresnis, atsparesnis ir sumaniau suprojektuotas, bet dar nėra medžiagos, kuri suteiktų visišką apsaugą ir nuo kritimų, ir nuo įbrėžimų. Todėl kritinis požiūris į skambius pažadus išlieka geriausia apsauga kartu su kokybišku dėklu ir protingu naudojimu.
