Dirbtinio intelekto pažanga tampa tokia greita, kad dalis ekspertų atvirai kalba apie „paskutinius dvejus metus“, kai žmonės dar gali kryptingai suformuoti šios technologijos ateitį. Prognozuojama, kad iki 2026 metų pabaigos DI galės savarankiškai atlikti daugumą programavimo ir dalį mokslinių tyrimų darbų.
Jau dabar inžinieriai pasakoja, kad kodą dažnai rašo nebe jie, o DI modeliai. Naujausios sistemos geba atlikti iki 17 valandų trukmės programavimo užduotis su maždaug 50 proc. tikslumu, o jų galimybių horizontas plečiasi kas kelis mėnesius.
Darbo rinka ir „užsiangažavimo langas“
Ekspertų vertinimu, skaičiavimo galia, naudojama DI modeliams, maždaug kas keturis mėnesius padvigubėja. Jei ši tendencija išliks, iki 2026 metų pabaigos sistemos galės užbaigti užduotis, kurios žmogui užimtų dieną ar net savaitę, o iki 2028–2030 metų savarankiškai vykdys plačius tyrimų ir plėtros projektus.
Tai reiškia ne tik produktyvumo šuolį, bet ir masinį darbo pasaulio persitvarkymą. Kas 6–7 mėnesius DI tampa pajėgus perimti vis ilgesnes ir sudėtingesnes užduotis, todėl tradicinės profesijos – pirmiausia programavimas – gali keistis greičiau, nei spės adaptuotis švietimas ir teisė.
Ekspertai pabrėžia, kad artimiausi dveji–ketveri metai bus lemiami: arba žmonių ir DI komandos taps labai pajėgios kartu spręsti problemas, arba dauguma sprendimų bus palikta pačioms sistemoms, kurias prižiūrėti bus vis sunkiau.
Galios koncentracija ir „savi gaminami įrankiai“
Didžiausia baimė – ne vien „pabėgęs“ superprotingas DI, bet ir milžiniška galios koncentracija. Jei viena valstybė ar korporacija pirmoji sukurs didelio našumo DI flotiles, ji galės greitai automatizuoti bet kurią ekonomikos dalį ir įgyti neregėtą pranašumą.
Kita rizika – vadinamas „savi gaminamo įrankio“ efektas. Žmonija dar niekada neturėjo įrankio, kuris pats kurtų vis galingesnes savo versijas. Net atominė bomba negamina kitų bombų, o DI gali kurti naujus modelius, kodą ir infrastruktūrą, stiprindamas pats save.
Saugos architektūra ir atsparumas
Norint išvengti katastrofinių klaidų, siūloma kurti vadinamąją skalę pasiekiančią priežiūros infrastruktūrą. Vietoje aklo pasitikėjimo DI, jis turėtų pateikti matematiškai patikrinamus įrodymus, kad jo generuojamas kodas ar sprendimai atitinka griežtas specifikacijas.
Toks požiūris jau taikomas kuriant formaliai patikrintą programinę įrangą, pavyzdžiui, mikro branduolius ar kritinės infrastruktūros sistemas. Iki šiol didžiausia problema buvo didžiulės žmogiškos sąnaudos, tačiau DI čia gali tapti pagalbininku – automatizuoti tiek kodo rašymą, tiek saugumo įrodymų generavimą.
Atsparumo sąvoka tampa esmine. Nesiekiama pasaulio be klaidų, tačiau siekiama išvengti negrįžtamų gedimų – tokių, kaip ilgalaikės elektros sistemos griūtys ar nekontroliuojami kibernetiniai išpuoliai. Tinkamai nukreiptas DI gali sustiprinti gynybą labiau nei puolimą, jei prioritetu taps saugi architektūra ir demokratinė kontrolė, o ne beatodairiškas lenktyniavimas.
