Naktį pažvelgus į dangų didesniuose miestuose dažnai matome tik kelias ryškesnes žvaigždes. Likusias užgožia nuolat šviečiantys reklaminiai stendai, gatvės žibintai ir apšviesti pastatai. Šis reiškinys vadinamas šviesos tarša ir tai yra ne tik astronomų problema.
Šviesos perteklius tamsiuoju paros metu veikia ekosistemas ir žmogaus sveikatą, trikdo naktinių gyvūnų elgesį ir keičia mūsų biologinius ritmus. Kartu tai ir energijos švaistymas, kuris turi ir finansinę, ir klimato kainą.
Kas yra šviesos tarša?
Šviesos tarša – tai per didelis arba netinkamai nukreiptas dirbtinis apšvietimas. Šviesa sklinda ten, kur jos nereikia: į dangų, į kaimynų langus, į natūralių buveinių teritorijas. Iš palydovų darytose nakties nuotraukose matyti, kaip miestai ir keliai sudaro ryškius šviesos tinklus.
Nors dalis šio apšvietimo būtina saugumui ir veiklai, nemaža dalis sklinda tuščias valandas naktį, kai žmonių beveik nėra lauke. Tai reiškia, kad energija sunaudojama be aiškios naudos, o dangaus tamsa pamažu nyksta.
Žvaigždžių nykimas miesto danguje
Šviesos tarša smarkiai apsunkina dangaus stebėjimą. Net ir nedideliame mieste plika akimi matomų žvaigždžių skaičius gerokai mažesnis nei tamsiose vietovėse. Astronominiai teleskopai tampa mažiau jautrūs, nes foninis švytėjimas „praryja“ silpnesnius objektus.
Dėl to profesionalūs observatorijų centrai planuojami kuo toliau nuo didmiesčių, kalnuotose ar atokiose vietose. Tačiau šviesos tarša plečiasi, todėl reikia ir reguliavimo, ir sąmoningo planavimo. Kai kurios šalys jau yra priėmusios taisykles, ribojančias į dangų nukreiptą apšvietimą.
Kaip šviesos perteklius veikia gyvūnus?
Daugelis gyvūnų orientuojasi pagal natūralų dienos ir nakties ciklą. Pavyzdžiui, migruojantys paukščiai naudojasi žvaigždėmis ir Mėnuliu. Ryščiai dirbtiniai šaltiniai gali juos dezorientuoti, privilioti prie miestų ir padidinti susidūrimo su pastatais riziką.
Vabzdžiai irgi ypač jautrūs šviesai. Naktiniai vabzdžiai, pritraukti lempų, praranda laiką, kurį skirtų maisto paieškai ar dauginimuisi. Tai gali paveikti ne tik jų populiacijas, bet ir juos mintančius gyvūnus, pavyzdžiui, šikšnosparnius ar tam tikras paukščių rūšis.
Žmogaus cirkadinis ritmas
Mūsų organizmas turi vidinį laikrodį, vadinamą cirkadiniu ritmu. Jis reguliuoja miego, hormonų, temperatūros ir daugelį kitų procesų. Šviesa yra vienas pagrindinių signalų, informuojančių kūną, kada būti budriam, o kada ruoštis miegui.
Vakarais ir naktį ryški šviesa, ypač mėlyno spektro (pavyzdžiui, ekranų šviesa), gali slopinti melatonino gamybą. Šis hormonas padeda užmigti ir palaiko miego kokybę. Ilgalaikiai miego sutrikimai siejami su įvairiomis sveikatos problemomis, todėl šviesos perteklius naktį yra rimtesnė tema nei gali pasirodyti.
LED revoliucija
Šviesos diodų (LED) technologija leido ženkliai sumažinti energijos sąnaudas apšvietimui. Tačiau pigesnė ir efektyvesnė šviesa paskatino ir jos vartojimo augimą. Miestai ima šviesti ryškiau, o apšvietimas aprėpia vis daugiau erdvių.
Be to, dalis LED šviestuvų skleidžia daug mėlynos šviesos, kuri ypač veikia žmogaus cirkadinį ritmą ir kai kurių gyvūnų elgseną. Todėl vis dažniau kalbama ne tik apie energijos vartojimo efektyvumą, bet ir apie „šiltos“ spalvos, tinkamai nukreiptą ir reguliuojamą apšvietimą.
Savivaldybės ir įstaigos gali planuoti apšvietimą taip, kad jis būtų orientuotas į žemę, o ne į dangų, riboti nereikalingą naktinį reklaminių stendų švietimą, rinktis šiltesnio spektro šviesą ir įdiegti judesio arba laiko jutiklius ten, kur įmanoma.
Namuose galima paprastai sumažinti šviesos taršą: nenaudoti ryškios lauko šviesos visą naktį, užtraukti užuolaidas, prieš miegą sumažinti ekranų ryškumą ir, jei įmanoma, įrengti šiltos spalvos apšvietimą miegamuosiuose. Tokie pokyčiai naudingi ir savijautai, ir aplinkai.
