Energetikos srityje pradėjau darbuotis nuo 2010 m., kai prasidėjo šio sektoriaus liberalizacija. Tuo metu Vakarų Europoje jau buvo įvykę esminiai pokyčiai, galima sakyti, energetika buvo priartėjusi prie žmonių. Pas mus liberalizacija vėlavo, ilgą laiką buvo siekiama ją „nustumti“.
Galiausiai sutapo, kad jos metu visame pasaulyje energetinių resursų kainos kilo, o dėl jų augimo Lietuvoje bandyta kaltinti liberalizaciją ir energetikus. Nors, kaip dabar žinome, 2022-aisiais elektros kainų augimui įtakos turėjo visai kiti veiksniai ir aplinkybės.
Tiesa, reikia pripažinti, kad Lietuvoje „politikų ranka“ dar labai arti energetikos reguliavimo svertų, nes visai neseniai jie sprendė, kokia turi būti elektros ar dujų kaina, kur turi būti tiesiami laidai, ką ir kaip gaminsime ar negaminsime, darė kitokią įtaką. Šio įpročio nelengva atsisakyti, ypač jei tai gali duoti politinių dividendų ir rinkėjų palankumo balų.
Pavyzdžiui, politikų siekis padalinti subsidijas, kalbos apie tai, kad tiekėjai negali elektros parduoti brangiau nei tam tikra kaina, kad bus statomos saulės ar vėjo elektrinės. Juk ne jie investuoja, o verslas sprendžia, kiek, kur, ką ir kada statyti bei kaip gaminti elektros energiją. Iš tiesų, politikų sprendimai gali padėti ar trukdyti įgyvendinti, pavyzdžiui, valstybės energetikos strategiją, didinti konkurenciją ir per tai reguliuoti kainas, skatinti atsinaujinančios energetikos plėtrą ir pan.
Akivaizdu, kad šiandien taip pat yra didieji rinkos dalyviai, kurie išliks ir ateityje, bet šio sektoriaus liberalizavimas jau lėmė, jog gaminančių vartotojų turime tūkstančius.
Man šis sektorius, matyt, labiausia patrauklus dėl vykstančio kitimo, dėl galimybės kurti nuo nulio. Juk „Elektrum Lietuva“, kai prieš dešimtmetį čia pradėjau dirbti, neturėjo nei vieno kliento, o šiandien jų pastovių jau skaičiuojame per 215.000, šiuo metu vystomų vėjo ir saulės parkų apimtys siekia 504 MW, Lietuvoje jau veikia beveik 200 elektromobilių įkrovimo tinklo „Elektrum Drive“ prieigų. Tokie dideli ir visai šaliai reikšmingi projektai žavi ne tik mane, jie į bendrovę pritraukia ambicingų specialistų, kurie ieško prasmingo darbo. Tai galimybė daryti pokytį, kurti kitokią energetiką, įsirašyti į istoriją.
Kaip vertinate tolesnes bendrovės plėtros galimybes?
Elektros visuomet reikės. O kalbant apie „Elektrum“, didžiausios Baltijos šalyse elektros gamintojos „Latvenergo“ šeimos dalį, būtina akcentuoti ir masto ekonomiją. Tai suteikia galimybę, pavyzdžiui, investuoti į kurį laiką nepelningą veiklą ar technologinius sprendimus, kur mažieji investuoti ne visuomet pajėgūs.
Tačiau tenka konstatuoti, kad ne visos prognozės pildosi. Buvo projektuojama ir elektros gamintojai tam ruošėsi, kad elektros vartojimas Europoje tik didės. Bet dabar matome, kad pastaruoju metu elektros paklausa mažėjo. O mūsų tikslas – pagaminti tiek elektros, kiek jos reikia, kad visiškai tenkintume paklausą. Dabartinėje situacijoje kyla klausimas: ar mums reikia investuoti į papildomus gamybos galingumus, kokią paklausą prognozuoti? Ar, pavyzdžiui, investuoti į elektromobilių įkrovimo tinklą, kai matome, kad tokių automobilių paklausa Europoje menksta, pigesnių elektromobilių iš Kinijos importas ribojamas didinant muitus, o Europos gamintojai įperkamų elektromobilių kol kas nesugeba pasiūlyti. Matyt, teks palaukti dar pora-trejetą metų, kol elektromobilis taps įperkamas platesniam vartotojų ratui.
Aišku, neabejojame, kad iškastinio kuro, naftos ir dujų, poreikis mažės, nes jų mes nenorime pirkti iš Rusijos, vienos iš pagrindinių šio kuro tiekėjų. Visi statome ant elektrifikacijos, bet kada įvyks masinė automobilių elektrifikacija ir ar būsime tam tinkamai pasiruošę, kokią įtaką tam turės kiti energetiniai šaltiniai, pvz., vandenilis? Taigi, žiūrėdami į ateitį turime spręsti kelias esmines užduotis: konkuruoti rinkoje dėl vartotojų ir užtikrinti, kad esame konkurencingi bei turime pakankamai elektros už priimtiną kainą.
Elektros kainų pokyčiai milžiniški. Ar jie tokie ir išliks? Ką daryti verslui, kad jo sąnaudos būtų labiau prognozuojamos?
Kainos svyruoja, nes pastaruoju metu vartojimas labai nesutampa su elektros gamyba. Šiuo metu laimi tie, kurie yra pasirinkę elektrą pirkti biržos kaina. Tačiau turime suprasti, kad toks pasirinkimas – tai loterija. Verslui norint užsitikrinti ateitį ir prognozuojamas sąnaudas sprendimas – fiksuoti elektros kainas. Ateityje nuolat matysime elektros kainų svyravimus, todėl, jei verslas nenori rizikuoti, būti prognozuojamas ir turėti aiškesnę perspektyvą bei, tam tikra prasme, draudimą nuo elektros kainų pikų, – būtina fiksuoti elektros kainas ir taip kuo tiksliau planuoti sąnaudas. To nepadariusiems ateityje, bent 10 metų laikotarpyje, teks neabejotinai susidurti su rizikų iššūkiais, kuriuos lems milžiniška elektros kainų dinamika.
Įmonės įsirengia ar įsigyja nutolusias saulės elektrines, elektros kaupiklius. Ar tai gali tapti vaistais nuo elektros kainų svyravimo poveikio?
Energetikoje, kaip ir kitose ekonominėse veiklose, labai didelę įtaką galutiniams rezultatams turi masto ekonomija. Pagalvokime, ar racionaliau statyti 0,5 MWh, ar 100 MWh kaupiklį? Suprantama, kad didesnis kaupiklis galiausiai bus racionalesnis sprendimas. O be to, energetikos įmonė, kuriai tai pagrindinė veikla, šį įrenginį valdys geriau. Juk mes siekiame konkuruoti su analogiškos veiklos įmonėmis ir klientui privalome pasiūlyti konkurencingesnę paslaugą bei kainą, jei rinkoje norime laimėti jo palankumą. Ten, kur yra konkurencija, privaloma rasti ir įgyvendinti būtinus sprendimus, dėl kurių laimėtų vartotojas.
Tai susiję ir su fiksuotomis kainomis. Jei mes, kaip verslui priklauso, siekiame dirbti pelningai, bet kuriuo metu privalome pasiūlyti tokias fiksuotas kainas, kad jos tenkintų ir klientą, ir mums nebūtų nuostolingos. Taigi, mūsų eksploatuojami kaupikliai vartotojui gali padėti sumažinti elektros kainą labiau, nei jo paties turimi.
Akivaizdu, kad reikia ir reikės atsinaujinančių išteklių elektros energijos. Kas toliau, vandenilis?
Mūsų, energetikos verslo, ir politikų perspektyvos gerokai skiriasi. Jie dažniausia mąsto labai trumpam laikotarpiui, pavyzdžiui, 4-iems metams. O energetinius sprendimus turime projektuoti net ne vienam, o porai ar trims dešimtmečiams, numatyti ne tik kokius objektus plėtosime, bet ir kokios technologijos tuomet bus vyraujančios. Juk elektrinės per metus nepastatysi, šiandien negalime atsakyti, ar po kelių dešimtmečių vyraus elektriniai, ar varomi vandeniliu automobiliai, o gal vis dar naudojantys iškastinį kurą. Todėl politikai turi išgirsti specialistus, verslą ir gerai pasverti, kokią įtaką jų sprendimai turės po kelių dešimtmečių, kokią elektros kainą galėsime pasiūlyti, nes ji bus esminis šalių konkurencingumo rodiklis.
Dėl vandenilio esu kiek skeptiškas, nes jo gamyba labai imli elektros energijai, transportavimas gana sudėtingas, technologijos brangios. Bent jau kol kas žymiai perspektyviau elektrifikacija, net kalbant apie sunkųjį transportą.
Kokie apskritai pokyčiai laukia Lietuvos ir pasaulio energetikos sektoriaus?
Panašu, kad daug šalių ir įmonių turės peržiūrėti elektrifikacijos planus, nes ji nebus tokia greita, kaip planuota prieš keletą metų. Automobilių elektrifikacija taip pat buksuoja ir jiems reikalinga infrastruktūra neatsiperka tokiu tempu, kaip buvo planuojama. Todėl yra būtina subalansuoti įkrovimo tinklo plėtrą įvertinant šiandienos ir artimiausio laikotarpio realijas.
Aktualija lieka elektros kainų dinamika ir siekis dorotis su šiuo iššūkiu. Būtina įvertinti, kad atsijungimas nuo buvusios sovietinės BRELL energetikos sistemos, t. y. Rusijos valdomo elektros tinklo, kuris įvyks kitų metų vasarį, taip pat kainuos.
Ne kartą minėjote valdžios institucijų reikšmę energetikai. Kokie lūkesčiai naujai išrinktai valdžiai?
Politikai turi suformuoti ateities tikslus, priimti toliaregiškus sprendimus, padėti tinkamą pagrindą, kad, pramonei naudojant vis daugiau elektros energijos, mūsų šalyje ji būtų siūloma ypač konkurencinga kaina. Tokia, kuri padėtų apsispręsti kitų šalių verslo savininkams keltis į Lietuvą ar leistų Lietuvos verslams sėkmingai konkuruoti su kitų šalių verslais. Tai priklauso ir nuo politikų, ir nuo atitinkamų ministerijų bei kitų valdžios struktūrų, ir, suprantama, nuo to, kaip yra reguliuojami elektros energijos gamintojai. Nieko naujo nepasakysiu – verslas iš valdžios tikisi ilgalaikio požiūrio, aiškių taisyklių, stabilumo ir kuo mažiau perteklinės biurokratijos.