Jei grįžtume maždaug ketvertą metų į praeitį, planšečių rinkoje būtume jautę pelėsių kvapą. Dauguma didžiųjų gamintojų, apart „Apple“, po susitraukusių pardavimų jau krovėsi lagaminus ir ruošėsi amžiams palikti šią nišą, o technologijų žurnalistai pasičepsėdami skelbė, kad didelius ekranus turintys telefonai pribaigė šią, kadaise inovatyvumo viršūne laikytą, produktų kategoriją. Tačiau originaliojo „iPad“ kūrėjai, turėdami daugiausia sentimentų šiai rinkai, rankų niekada nenuleido ir, padedami „iPad Pro“ linijos, planšetes iš ne pirmo būtinumo pramogų prietaisų transformavo į be penkių minučių nešiojamus kompiuterius.
Nenuostabu, kad iš šių įrenginių pardavimo augant pinigų srautams, ypač suaktyvėjusiems per pandeminį darbo namuose bumą, į šią rinką užsimanė atgal persikraustyti ir senieji žaidėjai. Jau kurį laiką su galingomis planšetėmis ganėtinai sėkmingai eksperimentuoja „Samsung“, o prie jų neseniai prisijungė ir „Huawei“. Ką tik Lietuvos prekybininkų lentynas pasiekęs „Huawei MatePad 11“ yra turbūt ambicingiausias šios Kinijos milžinės šūvis iki šiol - mažiau, nei 500 eurų, kainuojanti planšetė siekia iš naujo apibrėžti planšetinio kompiuterio sąvoką bei patenkinti visus jūsų darbo ir pramogų kaprizus. Po daugiau, nei mėnesį, trukusių bandymų esu pasirengęs papasakoti, kiek realūs ir pagrįsti yra tokie skambūs teiginiai.
Dizainas
Kad važiuodami liftu pataikytume į teisingą aukštą, iškart reikia pasakyti, jog „MatePad 11“ nesižvalgo į „iPad Pro“ kategoriją, o špaga labiau baksnoja į vidutinės klasės „iPad Air (2020)“ šarvus. Deja, bet tai pastebima dar net nepradėjus naudotis planšete.
Išsiėmus įrenginį iš dėžutės pirmas įspūdis, automobilių mėgėjų terminais tariant, buvo: „Nu toks pilkas dyzelis“. Taisyklingos formos, nedidelis, šiek tiek išsikišęs galinės kameros modulis, matinė pilka spalva ir dydis - būtų lyg ir tokia migdanti lopšinė, tačiau „Huawei“ visgi nusprendė iškrėsti šiokį tokį pokštą su medžiagomis. Praktiškai visą testavimo laikotarpį galvojau, jog planšetės rėmas pagamintas iš populiariojo anoduoto aliuminio ir tik vėliau įsigilinus į specifikacijas paaiškėjo, jog „MatePad 11“ briaunos yra tokios pačios plastikinės, kaip ir nugarėlė, tik padengtos aliuminį primenančia danga.
Man asmeniškai šis faktas labai nepatinka, nes „Apple“ aliuminį sugeba panaudoti net ir pigiausiame savo „iPad“, kuris rankoje atrodo tikrai solidžiau. Tačiau žvelgiant objektyviai, „MatePad 11“ praktiškumui tai jokios įtakos nedaro. Nei rėmas, nei nugarėlė per visą testavimo laikotarpį nepagavo nė vieno įbrėžimo, o tvarkymuisi su nemaloniais pirštų antspaudais skirčiau aukščiausią balą.
Spėju, kad plastikas buvo pasirinktas, siekiant maksimaliai sumažinti įrenginio svorį, ir manau, kad tai tikrai pasiteisino. Vos 485g svoris leidžia „MatePad 11“ atsidurti tarp lengviausių tokio dydžio planšečių, ką spėjau įvertinti ir aš pats. Matote, tie skaičiai nieko nereiškia, kol prietaisas yra naudojamas ant stalo, bet vos tik išvažiuosite į kelionę ir patogiai įsitaisę ant sėdynės bandysite pažiūrėti serialą ar pažaisti kokį žaidimą, jūsų rankų raumenis įvertins kiekvieną gramą. Galiu užtikrinti, jog su „MatePad 11“ nuovargio nuo jo laikymo patirti tikrai neteks.
Apskritai kalbant apie ergonomiką, transportavimą ir kitus fizinius dalykus, „Huawei MatePad 11“ neturiu ko prikišti. Jis yra to idealaus dydžio, kai juo komfortiška naudotis, o darbo krepšyje jis praktiškai prapuola, taip pateisindamas pagrindinį argumentą, kodėl verta kai kada planšete pakeisti nešiojamąjį kompiuterį. Žodžiu, dizainas nuobodus ir ganėtinai pigus, bet savo darbą padaro.
Tiesa, galbūt pabaigai norite dar vienos „Huawei MatePad 11“ keistenybės? Korpuse nėra pirštų antspaudų skenerio - nei viršutinėje briaunoje esančiame įjungimo mygtuke, nei prie dešinėje esančių garsų klavišų. Gamintojas kažkodėl nusprendė, jog vartotojams pakaks primityvaus atrakinimo veidu, kurį atlieka ekrano dešinėje sumontuota priekinė kamera. Kodėl dešinėje? Nes kinai tikisi, jog planšetę 90 proc. laiko naudosite horizontalioje padėtyje - tada kamera atsiduria idealioje viršutinėje padėtyje.
Ekranas
„Huawei“ greičiausiai pagalvojo, jog į planšetės dizainą investuoti nėra verta, nes žmonės vis tiek praktiškai visą laiką žiūrės tik į jos priekyje esantį ekraną. Tai pažvelkime, kas gero šioje srityje.
„Huawei MatePad 11“ turi standartinį 10,9 colio įstrižainės ekraną, kurio raiška siekia standartinius 2560x1440 pikselių. Nenustebins ir matricos technologija - senoji geroji IPS. Iš skaičių pusės viskas iš esmės atitinka tai, ką siūlo „iPad Air“, skiriasi nebent tik kraštinių santykis. Jei „iPad“ ekranas yra arčiau kvadrato ir labiau tinka darbui su dokumentais ir naršymui, tai „MatePad 11“ jis yra ilgesnis ir siauresnis - subalansuotas filmams ir žaidimams.
Kodėl „Huawei“ nepasekė „Samsung“ pavyzdžiu ir planšetėje neįmontavo kontrastingesnio ir sodresnes spalvas atkuriančio OLED ekrano? Manau, kad viską nulėmė didesnė šio komponento kaina. Nepaisant to, „Huawei MatePad 11“ esanti IPS matrica mane nustebino savo kokybe. Iš karto pastebėjau planšetėms nebūdingai didelį šviesumą ir neblogą kontrastą.
Aišku, juodos spalvos gylis nė iš tolo neprilygsta OLEDAMS, o pačios spalvos krypsta į šaltumą, bet jokio diskomforto dėl to nepatyriau - kokybė išties nė per nago juodymą nenusileidžia vidutinės klasės „iPad“. Po sunkios darbo dienos nugriuvus ant sofutės
pažiūrėti aukštos raiškos „Netflix“ turinį ar kokį video blogą per „YouTube“ yra vienas malonumas ne tik dėl geros matricos kokybės, bet ir dėl palyginus siaurų ekrano rėmų bei, žinoma, didelės įstrižainės. Be to, „Huawei“ giriasi priekabiųjų vokiečių iš „TUV Rheinland“ sertifikatu, garantuojančiu, jog ekranas išspinduliuoja maksimaliai mažai akims kenksmingos mėlynos šviesos - tai labai svarbu, jei planšetę perkate vaikui. Vargu, ar ryškieji „Samsung“ OLED ekranai galėtų pasigirti kažkuo panašaus.
Kuo „Huawei“ galutinai priverčia pamiršti visus priekaištus dėl senstelėjusios IPS matricos, yra 120Hz atsinaujinimo dažnis - tuo pasigirti gali brangiausi šiuolaikiniai išmanieji telefonai. Tai reiškia, kad bet koks ekrano paslinkimas ar perėjimas tarp langų bus dar sklandesnis ir tikrai nesiskirs nuo to, ką esate pratę matyti savo telefone. Taip pat planšetėms tai pasitarnauja ir tuo, kad kažką braižant ar rašant ekrane, linija nuo pieštuko galiuko neatsilieka, tad rašymo patirtis yra artimesnė popieriui.
Vis dėlto „Huawei MatePad 11“ ekranui turiu keletą skundų. Visų pirma, gamintojas akivaizdžiai pagailėjo pinigų atspindžius sugeriančiai dangai, nes saulėtą dieną ekranas tampa nusėtas saulės zuikučių, o sėdint priešais ir dirbant, neretai jame tenka išvysti savo paties atvaizdą. Nemalonu, kad pataupyta tokioje svarbioje vietoje. Antra - automatinis šviesumo reguliavimas yra pasiutusiai jautrus. Pakanka ilgiau palaikyti ranką prie ekrano ir jis akimirksniu patamsėja - tai būtina spręsti su pirmu programinės įrangos atnaujinimu.
Trečias skundas - bendrovė neatskleidžia, koks apsauginis stiklas dengia „MatePad 11“ matricą, todėl kyla grėsmė, jog šis jis gali lengvai susibraižyti. Laimė, per visą testavimo laikotarpį ant ekrano neatsirado nė vienos žymės, nors planšetę nuolat tąsiau visko prigrūstame darbo krepšyje ir kelioninėje kuprinėje.
Aksesuarai
„Huawei“ pirmiesiems planšetės pirkėjams nemokamai dovanoja du, rodos, abėcėlinius aksesuarus - klaviatūros dėklą ir „M-Pencil“ rašiklį, kurie iš esmės yra ganėtinai kokybiškos analogiškų „Apple“ produktų kopijos. Klaviatūros dėklas pagamintas iš kone identiško pilko poliuretano, o kiek kitaip atrodantis „M-Pencil“ identiškai magnetiniu būdu tvirtinamas ir kraunamas prie planšetės šono. Netgi pastarojo prijungimo animacija yra identiška antros kartos „Apple Pencil“. Žodžiu, mintį turbūt supratote.
Tačiau, nepaisant to, kad šie aksesuarai lyg kokios beždžionėlės pamėgdžioja „Apple“ ir kainuoja perpus pigiau, savo kokybe konkurentams jie praktiškai nenusileidžia. Štai klaviatūros dėklas labai lengvai ir tvirtai prisitvirtina magnetais prie planšetės nugarėlės ir gali tiesiog kaip stovas, kai norite pažiūrėti kokį filmą ar „YouTube“. Visgi jei norėsite rašyti, irgi nenusivilsite - mygtukų paspaudimas ir išdėstymas yra bene komfortiškiausias, koks tik yra įmanomas, turint omenyje kompaktišką dydį. Tiesą sakant, šia klaviatūra man taip patiko rašyti tekstus (įskaitant ir šią apžvalgą), jog sunkiai įsivaizduoju patogesnį rašymo įrankį - pasiimate šiuo dėklu apvilktą „MatePad 11“ po pažastimi ir galite dirbti nors ir prie baseino.
O štai rašiklis tokio didelio įspūdžio nepaliko. Prie planšetės dešiniojo šono jį laikantys magnetai yra labai silpni, todėl kartais būdavo sunku rasti tiksliai tą poziciją, kurioje šis metalu apvilktas pagaliukas būtų įkraunamas. Dėl tos pačios priežasties įdėjus planšetę į krepšį su prikabintu „M-Pencil“, jį vėliau rasdavau nusiritusį į kurį nors kitą skyrių. Patarimas - rašiklį laikykite atskirai nuo planšetės. Veikimo prasme „M-Pencil“ itin didelių priekaištų neturiu. Kietas galiukas labiau patiks rašantiems, nei piešiantiems, todėl manau, jog „MatePad 11“ idealiai tinka studentams ar tokiems kaip aš, kurie dažnai pasirašinėja dokumentus. Iki idealumo trūksta tik daugiau rašiklius palaikančių aplikacijų ir geresnio delno atpažinimo - rašymo metu padėjus plaštaką netoli ekrano briaunos, ekranas dažnai pradėdavo spaudytis savaime.
Įdomu tai, jog lygiai kaip ir „iPad“, „MatePad 11“ leidžia rašiklį naudoti vietoje klaviatūros - bet kur, kur galima įvesti tekstą, galite jį tiesiog parašyti ranka ir planšetės programinė įranga jį akimirksniu konvertuos į spausdintinį. Sunkiai galėjau patikėti, bet ji susitvarko netgi su mano baisiuoju būsimojo gydytojo raštu. Ar pradėjau naudoti rašiklį vietoje klaviatūros? Paeksperimentuoti įdomu, bet ne - kažkodėl vesti tekstą spaudant mygtukus man sekasi geriau.
Veikimas
„Huawei MatePad 11“ veikimo skiltyje kur kas daugiau netikėtumų, nei dizaine ar kur nors kitur. Pirmas jų - amerikiečių sukurtas „Qualcomm Snapdragon 865“ lustas. Pala, o „Huawei“ nebuvo taikomo kažkokios JAV sankcijos, draudžiančios Valstijų kompanijoms parduoti jiems įvairių komponentų? Pasirodo, draudimai šiek tiek sušvelnėjo ir dabar kinų milžinė gali gauti visus lustus, su sąlyga, kad jie nėra susiję su 5G ryšio palaikymu - turbūt todėl planšetėje nėra SIM kortelės palaikymo, kurio, jei atvirai ,net ir nepasigedau.
Kalbant apie patį „Snapdragon 865“, šis procesorius pernai buvo diegiamas į visus galingiausius „Android“ telefonus ir iki šių dienų išlieka vienu pajėgiausių lustų. Taip, šiemet jį pakeitė šiek tiek greitesnis, bet kaisti mėgstantis „Snapdragon 888“, tačiau aštuoni-šeši-penki vis dar yra visa galva aukštesnis už bet kokią praėjusių metų „Huawei“ kurtą „Kirin“ mikroschemą ar kokį „MediaTek“ variantą. Taip galiu teigti, nes „MatePad 11“ yra tiesiog pasiutusiai spartus. Naršyklė, soc. tinklai, biuro programos, sudėtingiausi žaidimai ar viskas kvadratu - neįsivaizduoju, ką reikėtų veikti, kad jam pritruktų galios. Turbūt sparčiausia planšetė iš tų, kurios nepažymėtos „Apple“ ženkliuku.
Šiokiu tokiu minusu galėtų būti nebent vos 6GB siekianti operatyvioji atmintis. Turint galvoje, kad šiais laikais net ir vidutinės klasės telefonuose galite rasti 8GB, o planšetės vartotojai gamintojo yra skatinami dirbti su daug užduočių vienu metu, mažių mažiausiai keistas sprendimas. Ar tai labai jaučiama? Per visą testavimo laikotarpį buvo bent pora atvejų, kai fone buvo nugesinta mano naudojama „Brave“ naršyklė, kai fone buvo atidarytos kokios 3 kitos aplikacijos, tai manau, jog skundas ganėtinai pagrįstas. Gerai bent jau tiek, kad vidinės atminties standartiškai - dosnūs 128GB, o planšetės šone dar yra stalčiukas „microSD“ kortelei.
Iš teigiamų dalykų norėčiau paminėti iš telefonų jau prieš trejetą metų dingusią spalvotą pranešimų lemputę, kuri yra greta priekinės kameros ir leidžia neįjungus ekrano matyti, ar gavote naujų pranešimų - patogu, kai laukiate svarbaus elektroninio laiško. Taip pat šioje planšetėje labai gerai veikia visi ryšiai - ypač galingas ir greitas Wi-Fi 6 bei patikimas Bluetooth 5.1.
Programinė įranga
Paprastai apie programinę įrangą papasakoju prie įrenginio veikimo, tačiau šįkart tam turiu skirti visą skiltį. Taip atsitiko todėl, nes „MatePad 11“ yra pirmasis kompanijos didesnis išmanusis įrenginys, kuriame veikia naujoji mitais apipinta „HarmonyOS 2.0“ operacinė sistema. „Huawei“ iš viešųjų ryšių pusės padarė viską, kad ją pateiktų, kaip naują konkurentą „Android“, „iOS/iPadOS“, ar netgi „Windows“ ir „macOS“ - neva „HarmonyOS“ bus kažkas visiškai nauja, kas apjungs visų tipų įrenginių operacines sistemas po vienu stogu. Deja, bent jau „MatePad 11“ atveju, viskas yra daug paprasčiau, nei gali pasirodyti.
Kalbant tiesiai šviesiai, planšetėje veikia tas pats „Android“, kaip ir bet kokiame pastarųjų metų „Huawei“ telefone, tik tiek, kad jo pavadinimas pakeistas į „HarmonyOS“. Tai reiškia, kad „MatePad 11“ veikia visos „Android“ skirtos programos, išskyrus „Google“ paslaugas. Tačiau, kitaip nei telefone, tai yra kur kas mažesnė tragedija, kadangi planšetei nereikia mokėti atlikti mobiliųjų mokėjimų ir atsiųsti daugybės kitų aplikacijų, kurios būtinos telefonui. Pasinaudodami „Petal Search“ programėle, įsidiegiate socialinių tinklų programėles, „YouTube Vanced“, „Brave“ naršyklę, „Outlook“ elektroninio pašto dėžutę, „Microsoft Office“ programų paketą, „Netflix“, keletą žaidimų ir viskas - daugeliui žmonių, įskaitant ir mane, planšetėje to visiškai pakanka. Tiesa, kadangi jau prakalbome apie „Android“, būtina paminėti, jog dauguma aplikacijų šioje platformoje vis dar neoptimizuotos planšetiniams kompiuteriams ir atrodo lyg ištemptos telefoninės versijos, kai „iPad“ tokių problemų praktiškai nebepasitaiko.
Pristatydamas „HarmonyOS“ gamintojas žadėjo smarkiai paspartinti ne tik naujų, bet ir senesnių įrenginių veikimą, taip suteikiant jiems „naują gyvybę“. Visgi kažkokių super didelių pokyčių nuo standartinio „Android“ nepastebėjau - animacijos išties gražios ir veikia tikrai gerai, bet tam tikrų stabtelėjimų, kai porą sekundžių planšetė nereagavo į lietimą irgi pasitaikė. Didesni pokyčiai greičiausiai slypi išvaizdoje - pagrindinis ekranas, aktyvių programų lentyna ir įrankių juosta atrodo lyg perkeltos tiesiai iš „iPadOS“. Tą patį galima pasakyti ir apie darbo su keliomis programomis vienu metu bei aplikacijų langų sistemą. Asmeniškai aš esu prieš tokį begėdišką kopijavimą, bet iš kitos pusės labai abejoju, ar, kurdama kažką originalaus, „Huawei“ būtų padariusi geriau - tokį pesimizmą skatina nevykę kitų gamintojų bandymai praeityje.
Tačiau ką tikrai buvo verta nukopijuoti - tai, kaip „Apple“ įrenginiai bendrauja tarpusavyje. Jei turite naujesnį „Huawei“ išmanųjį, pridėjus jį prie klaviatūros dėklo „Shift“ mygtuko ar spustelėjis „Multi-Screen Collaboration“ klavišą „MatePad 11“ įrankių juostoje ir sutikus su funkcijos aktyvavimu telefone, planšetės ekrane pasirodo telefono ekrano projekcija, kurioje galite perimti visą jo valdymą. Kompanijos atstovai sako, jog tai labai praverčia, kai reikia atsakyti į kokią „WhatsApp“ ar „Telegram“ žinutę ar iš telefono, lyg iš USB atmintuko, perkelti kokius nors failus į planšetinį kompiuterį. Problema tame, kad norint įjungti „Multi-Screen Collaboration“, į rankas reikia paimti telefoną - tai jei jau jį laikau delne, galbūt iškart ir galiu atsakyti į tą žinutę? Geriau negu nieko ir galbūt kažkam tai netgi bus naudinga, bet „iPhone“ integracija su „iPad“ yra daug gilesnė ir intuityvesnė.
Garsas
Jau tapo įprasta, jog prabangiuose planšetiniuose kompiuteriuose gamintojai sumontuoja labai kokybiškus garsiakalbius. Nors „MatePad 11“ ir nepriklauso aukščiausiai klasei, „Huawei“ kažkokiu magišku būdu sugebėjo įrenginio biudžete surasti pinigų vienai geriausių garso sistemų, kokią tik teko bandyti planšetėje.
Kad garsas bus ypatingas, išduoda ant įrenginio nugarėlės besipuikuojantis audiofilams iki skausmo žinomas „harman/kardon“ logotipas. Ši amerikiečių kompanija bendradarbiavo su kinais, kurdama net iš 4 kolonėlių susidedančią garso sistemą. Po du kiekviename planšetės šone esantys garsiakalbiai sukuria labai aiškų stereo efektą, todėl filmus „MatePad 11“ ekrane galite žiūrėti net ir be ausinių.
Tačiau tai dar ne viskas. Patys garsiakalbiai groja labai garsiai, o svarbiausia - pasižymi aiškiai girdimais žemais dažniais, ko paprastai labai trūksta nedideliems telefonuose ir kompiuteriuose montuojamiems garso šaltiniams. Maža to, aukštieji dažniai, kaip bebūtų keista, taip pat neiškraipomi. Jei atvirai, tai „Huawei MatePad 11“ garsiakalbiai skamba gal netgi geriau nei tos nedidelės nebrangios belaidės kolonėlės, kuriomis užkištos visos elektronikos parduotuvės, o tai yra labai didelis pagyrimas tokios klasės įrenginiui.
Beje, net 4 korpuse montuojami mikrofonai veikia tiesiog nuostabiai gerai. Jei dalyvaujate vaizdo konferencijoje iš savo darbo kambario, galite nueiti į kitą jo galą ir kalbėti nerėkdami (nebent ši patalpa prilygsta svetainei) - pašnekovai jus girdės aiškiai ir garsiai.
Kamera
Turint galvoje, kokios įspūdingos galios kamerų komplektai šiais laikais slepiasi mūsų kišenėse ir rankinėse gulinčiuose išmaniuosiuose, planšečių gamintojus, išlaidaujančius pažangiems sensoriams ir optikai, dėl bereikalingo resursų švaistymo turėtų gerai pačirškinti žalieji, pasiuntę juos į ekologišką pragarą, kuriame velnius atstoja sliekai, o liepsnas - komposto čiurkšlės.
Garantuotai dėl šios priežasties (juokauju) „Huawei“ buvo racionalūs ir „MatePad 11“ nugarėlėje įmontavo turbūt pačią paprasčiausią 13MP kamerą. Ji idealiai tinka skenuoti įvairiems dokumentams ar QR kodams, bet visam kitam jai labai trūksta kompetencijų. Nuotraukos dieną atrodo per tamsios, o programinė įranga pernelyg prakaituoja, bandydami kompensuoti optikos netobulumus - objektai dirbtinai paaštrinami, bet detalumo trūkumo tai vis tiek neužmaskuoja.
Tuo metu naktį išvis norisi ištrinti kameros aplikaciją, kad jos kadrai nesukeltų košmarų. Viskas susilieję, nusėta optiniu triukšmu ir tiesiog neatpažįstama - maždaug kaip septynerių-aštuonerių metų telefono. Na, bet būkim realistai - kiek iš mūsų sutiktų paaukoti 120Hz ekraną, gerus garsiakalbius ar elementariai mokėti didesnę sumą už geresnės kokybės kažką, ką galimai daugelis įsijungs nebent netyčia?
O štai priekinė kamera per pastaruosius metus įgavo prasmę - nuo jos kokybės pandeminiu laikotarpiu priklausė, kaip atrodysime kolegoms, šeimos nariams ir galbūt netgi draugams. „MatePad 11“ esanti 8MP kamerytė šį darbą atlieka visai neblogai, bet vėlgi be jokių dramų. Veido tekstūra nenumuilinta, spalvos neblogos, bet prie nors kiek sudėtingesnio apšvietimo optinio sniegučio galėtų būti mažiau. Na, bent jau gėdos darbo pokalbiuose nepasidarysite.
Baterija
„MatePad 11“ montuojama 7250mAh talpos baterija. Turbūt kyla natūralus klausimas - čia daug ar mažai? Per nago juodymą mažiau, nei siūlo konkurentai, tačiau „Huawei“ vis tiek skelbia, jog vienuoliktukas nuo jų neatsilieka ir siūlo tą pačią „visos darbo dienos ištvermę“. Ir galiu patvirtinti, jog jie tikrai nemeluoja.
Kadangi labai norėjau patikrinti skambų kompanijos teiginį, vieną dieną namuose palikau savo Macbooką ir iš namų išėjau tik su „MatePad 11“. Tądien rašiau šios apžvalgos tekstą, atrašinėjau į galybę elektroninių laiškų, klausiausi muzikos per „Spotify“, naudodamas belaides ausines, žiūrėjau keletą „YouTube“ filmukų ir susirašinėjau per „Messenger“. Na, dar išbandžiau planšetės susijungimą su išmaniuoju telefonu ir pabandžiau parašinėti su rašikliu. Vakare grįžęs namo radau maždaug 30% - užtektinai paskaitinėti naujienoms ar pažiūrėti kokio „Netflix“ serialo serijai. Panašu, kad gamintojas ne tik nemelavo, bet ir šiek tiek pasikuklino, apibūdindamas baterijos ištvermę.
Tačiau labai abejoju, ar daug žmonių „MatePad 11“ naudos būtent taip. Kur kas realesnis scenarijus, kad planšetė nuolat gulės krepšyje ir bus išimama konkretiems darbams - suredaguoti dokumentą, atrašyti į svarbų laišką, pažaisti kokį žaidimą ar tiesiog paslankioti po socialinius tinklus. Jeigu šį tapšnoklį naudosite būtent taip, baterijos pakaks trims, jei ne keturioms dienoms. Manau, kad prie to labai stipriai prisideda puikios „HarmonyOS“ optimizacijos, nes įkrovos procentai, nenaudojant įrenginio, praktiškai stovėdavo kaip įkalti. Tai visiškai neprimena „Samsung“ planšečių su tuo pačiu procesoriumi, bet su „Android“ operacine sistema. Jau nekalbu apie nešiojamus kompiuterius, kurių absoliuti dauguma net pusės tiek neištveria, kiek „MatePad 11“ - galimai dar vienas tų punktų iš serijos „Kuo planšetė geriau už laptopą?“.
Dar liko aptarti baterijos įkrovimą. Šiam prietaisui „Huawei“ paskyrė ne naujausią savo 66W ir net ne senesnę 40W, o iš stalčiaus ištrauktą 22,5W greitojo įkrovimo technologiją. Nesąmonė, nes akumuliatorius čia juk dvigubai už didesnis išmaniojo telefono? Greičiausiai gamintojas taiko kitokią logiką. Kadangi „MatePad 11“ baterija be vargo gali ištverti kelias dienas, jai nereikia maksimaliai greito pripildymo, juo labiau, kad numirus planšetei kišenėje visada lieka išmanusis telefonas. Galų gale, testavimo metu pastebėjau, jog tas įkrovimas ne toks jau ir lėtas - jei baterijos nenusodinate iki galo ir jums nebūtina, kad įkrova pasiektų būtent 100%, tai dažniausiai prie laido reikės rymoti tik apie valandą. Teoriškai patogesnio belaidžio įkrovimo galimybės „MatePad 11“ neturi, bet šios funkcijos planšetėse aš kažkaip ir nepasigendu.
Verdiktas
Prisipažinsiu, jog pirmąkart po kokių dvejų metų pertraukos, apžvelgęs įrenginį, vis dar negaliu patikėti, kad jis kainuoja tiek nedaug. Nežinau, ar „Huawei“ taip stipriai užspaudė sankcijos ir jie, naudodami itin konkurencingą kainą už puikią geležį, stengiasi bet kokia kaina išpopuliarinti savąją „HarmonyOS“, bet panašu, kad jie šįkart užmynė ant aukso gyslos. Turint galvoje šiuolaikinę sulėtėjusios evoliucijos ir išaugusių kainų elektronikos rinką, „MatePad 11“ laisvai galėtų kainuoti bent jau pora šimtų eurų daugiau.
Šviesus ir akių negadinantis ekranas su maksimalų sklandumą garantuojančiu 120Hz dažniu, vis dar itin pajėgus procesorius, stebinančios kokybės garsiakalbiai ir ištverminga baterija, jau nekalbant apie akcijas su dovanojamais aksesuarais. Na, gal tik nykokas dizainas tokiu atveju iškristų iš konteksto. Galbūt bendra naudojimo patirtis vis dar atsilieka nuo planšetinių kompiuterių karaliaus „iPad”, tačiau už dabartinę kainą „Huawei MatePad 11“ yra nuostabus pasiūlymas ieškantiems visur su jumis keliauti galinčio darbo įrankio arba kažko, su kuo patogiai būtų galima žiūrėti filmus ir pramogauti. Dėl to verta primerkti vieną akį ir dėl „Google“ paslaugų nepalaikymo, ir pakentėti šiokius tokius nepatogumus dėl programėlių atsisiuntimo.