Dakaras įsibėgėja, o kartu su šiuo progresu daugėja ir klausimų, kurie kyla kiekvienam, akylai stebinčiam įvykius ir veiksmą tiek trasoje, tiek už jos ribų. Į sunkiausias pasaulio maratonines lenktynes atvykęs su tikslu parodyti ir papasakoti tai, kas lieka neatskleidžiama viešumai, Antanas Juknevičius dalijasi ekspertine informacija, atsakydamas į tai, kuo dažniausiai domisi Dakaro fanai, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Gaukite 100€ kuponų rinkinį ir 30% nuolaidą pirmam apsipirkimui „Temu“ parduotuvėje
Dakaro dalyvius trasoje sekantį ir filmuojantį malūnsparnį visi įprastai vadina „malūnu“. Lyderių jis niekaip neveikia – prie tokios palydos iš oro jie yra pripratę ir įgiję tam imunitetą, tačiau viskas pasikeičia, kai malūnsparnis pradeda sekti mažiau patyrusį, kelis Dakarus savo sąskaitoje turintį ekipažą.
„Supratęs, kad virš jo kabo Dakaro dalyvius filmuojantis malūnsparnis, žmogus įprastai pradeda važiuoti greičiau ir stengiasi parodyti daugiau nei gali ar moka. Tada ir gimsta tokie Dakaro laidose rodomi kadrai, kai ekipažai kažkur tvojasi, krenta ar trenkiasi. Tokius momentus paprasčiausiai išprovokuoja malūnsparnis“, – pasakoja A. Juknevičius.
Padangų slėgis, kainos ir kiti niuansai
Padangos Dakare visada keldavo didelį aistruolių susidomėjimą, tad jiems kildavo ir vis dar kyla įvairiausių klausimų – nuo to, kokias padangas naudoja lenktynininkai, iki jų kainos, slėgio, įsigijimo galimybių ir skolinimo tarpusavyje. Į visus šiuos klausimus atsako Dakaro panku vadinamas lenktynininkas.
„Dakare yra vienas sportinių (lenktyninių) padangų gamintojas, siūlantis du protektorių variantus. Tai „competition“ tipo padangos, skirtos išskirtinai lenktynėms. Jų įprastoje parduotuvėje nenusipirksi, nes jos miesto automobiliui nereikalingos. Tokios sportinės padangos sienelės storis yra kokius 3–4 kartus didesnis nei tos, su kuria mes įpratę važinėti keliuose. Tokia padanga sugeria gerokai didesnius smūgius, yra tvirtesnė ir, aišku, sunkesnė, todėl pakelti ją būna reikalų, nes ji gali sverti tiek pat, kiek sveria 3 standartinės tokios pačio dydžio padangos“, – dalijasi žiniomis A. Juknevičius.
Jis tęsia, kad verta išskirti ir dar vieną Dakare naudojamų padangų išskirtinumą – aukštą kainą. Vienos naujos padangos kaina gali siekti iki 650 EUR (be PMV), o už naujausios Dakaro T1+ klasės automobilio padangą komandai gali tekti sumokėti ir 1000 EUR ar daugiau (be PVM).
„Fanai dažnai domisi, ar lenktynininkai gali vienas kitam skolinti padangas. Tai atsakymas paprastas – lenktynių reglamentas tą daryti leidžia, bet yra viena problema. Daugumos skirtingų gamintojų automobilių ratai netinka vieni kitiems – skiriasi jų diskai, skylių kiekis, atstumai tarp jų ir išnešimai. To niekaip nepakeisi, todėl dažniausiai tik to paties gamintojo automobiliais važiuojantys lenktynininkai gali skolinti vieni kitiems ratus“, – aiškina Dakaro ralio legenda.
A. Juknevičius taip pat atsako ir į kitą dažną klausimą – koks padangų slėgis reikalingas važiuojant per akmenis ar uolas: „Svarbiausia, kad padangos būtų kietos – rekomenduočiau minimum 3 barus. Galima ir daugiau. Tada padanga bus kieta, o kuo ji kietesnė, tuo jai ir saugiau, važiuojant tokiu pagrindu.“
Iš trasos gelbėja tik motociklus
Dažnas Dakaro aistruolis klausia, kaip surenkama greičio ruože sugedusi, incidentą patyrusi technika, kuri negali pajudėti. Dakaro ekspertas sako, kad lenktynių organizatoriai surenka tik motociklus, o automobilius palieka likimo valiai – jų netempia ir jokios dalies neima.
„Trasoje paliktus motociklus gali surinkti maži pikapai, vadinami „šluotelėmis“ ar dideli sunkvežimiai, vadinami „šluotomis“, kurie sutalpina apie 10 motociklų. Tokių „šluotų“ kiekviename greičio ruože yra kokios 8 ir jos atsakingos už motociklų surinkimą konkrečiame trasos segmente. „Šluotoje“ sėdintis vairuotojas gauna tikslias koordinates, kur trasoje paliktas motociklas ir turi ten atsirasti, o tada susirinkti tą motociklą ir parvežti į bivaką“, – priduria A. Juknevičius.