Nukeliaujate į saloną ir pasirodo, kad toks modelis kaip nuotraukoje kainuoja visai ne tiek, kiek buvo parašyta reklamoje, o gerokai brangiau. Kodėl taip skiriasi automobilių kainos?
Gera versija – bent trečdaliu brangiau
Retas pirkėjas naują automobilį įsigyja už tokią sumą, kurią galima rasti reklamoje, nes ten dažniausiai būna įvardyta bazinio modelio kaina su silpniausiu varikliu ir skurdžiausia įranga. Savo ruožtu trokštama versija gali atsieiti gerokai brangiau.
Pasižiūrėjus į konkurso „Lietuvos metų automobilis 2024“ dalyvių kainoraščius matyti, kad konkrečių komisijos bandytų keturračių kaina buvo 31,54 proc. didesnė už deklaruojamą jų bazinę kainą. Buvo automobilių, kurie už bazinį modelį buvo vos keliais procentais ar dviem trim tūkstančiais eurų brangesni, buvo ir tokių, kurių reali kaina buvo vos ne dvigubai didesnė, nei pateikta.
„Kainodara priklauso nuo gamintojo politikos. Kokiame nors korėjietiškame modelyje gali būti sudėta viskas, kas įmanoma, ir nieko iš jo neišimsi, o kitas automobilis bus visiškai nuogas plikas, tau pačiam reikės papildomai nusipirkti visą komfortą. Kitur yra tiesiog komplektavimo lygiai. Taigi rinkoje yra trys skirtingos rinkodaros kryptys ir gamintojai jomis skirtingai žaidžia“, – aiškina naujų automobilių rinkos ekspertas, žurnalo „Auto Bild Lietuva“ vyriausiasis redaktorius Vitoldas Milius.
Gamintojai renkasi skirtingus kelius
Labiausiai paplitusios yra dvi kainodaros strategijos. Pirmoji – įrangos komplektavimas lygiais. Jis būdingas japonų ir korėjiečių gamintojams, po truputį į šią pusę eina ir „Renault“. Tai reiškia, kad automobilio kainoraštyje yra tiek eilučių, kiek komplektacijų: pigiausiai kainuoja mažiausiai įrangos turinti versija, šiek tiek brangiau – geriau įrengta ir brangiausiai – pati prašmatniausia versija. Tokiame kainoraštyje orientuotis lengviausia.
Europiečiai, tarp jų daugiausiai vokiečiai, laikosi kiek kitos politikos: pateikia skurdžiausios versijos kainą, o visus komforto atributus reikia nusipirkti papildomai. Yra ir trečioji strategija: parduoti maksimaliai gerai įrengtą modelį ir palikti galimybę papildomai įsigyti nebent stoglangį ar didesnius ratlankius. Visgi tai labiau būdinga pavieniams modeliams.
Yra gamintojų, kaip antai „Mazda“, kurie derina šias strategijas. Pavyzdžiui, modelis CX-60 yra kelių komplektavimo lygių, tačiau jie labiau orientuoti į stiliaus ir dizaino personalizavimą. Kone visą būtinąją komforto įrangą, tokią kaip šildomas sėdynes ir vairą, greičio palaikymo sistemą, navigaciją, išmaniojo telefono atvaizdavimą, galinio vaizdo kamerą, automatinius žibintus bei valytuvus ir kitus naudingus dalykus, japonai montuoja standartiškai į visas versijas.
Nebūtinoji, kaip antai galingesnė garso sistema, sėdynių vėdinimo funkcija ar vairuotojo atpažinimo sistema, pateikiama paketais. Komplektavimo lygiai dažniausiai skiriasi dizaino detalėmis, sėdynių apmušalais ir salono apdaila. Štai „Exclusive-Line“ pasižymi nuosaikesne išvaizda, „Homura“ – prabangesne, o geriausiomis medžiagomis išsiskirianti „Takumi“ apdaila rodo japonų amatininkų meistriškumą.
Kainos panašios, bet nesulyginamos
„Kainodara yra kartu ir rinkodara. Kai kurie gamintojai mažina bazinę kainą tam, kad pirkėjai ateitų į saloną. O ten jau atskleidžiama tikroji, nes, tikėtina, jog asmeninio automobilio ieškantis pirkėjas tikrai norės daugiau komforto ir technologijų, nei siūloma baziniame variante“, – sako bendrovės „SIXT Lietuva“ pardavimo vadovas Valdas Stanislovaitis.
Bazinėmis kainomis vilioti itin mėgsta vokiečių „premium“ klasės gamintojai, dėl to dauguma pirkėjų, išvydę, jog šie kainuoja vos brangiau, pavyzdžiui, už japoniškus automobilius, dažniausiai žiūri į juos, nors galutinė kaina dažnu atveju smarkiai prasilenkia su realybe.
Tarkime, bazinė 327 AG pasiekiančią įkraunamojo hibrido pavarą turinti „Mazda CX-60“ kainuoja 52 990 eurų. Pridėkime visus tris gamintojo pateikiamus papildomos komforto įrangos paketus, kad vairuotojas galėtų džiaugtis ir vėdinamomis, elektra reguliuojamomis sėdynėmis, papildomomis saugumo sistemomis, automatiškai pakeliamu bagažinės dangčiu, ir kaina šaus iki 62 tūkst. eurų.
Atrodo, už tiek pat pinigų jau galima sau leisti kiek mažesnį, bet spindinčią žvaigždę ant priekinių grotelių turintį „Mercedes-Benz GLC“ modelį. Jo pradinė kaina taip pat šiek tiek viršija 61 tūkst. eurų.
Tačiau už tai siūlomas tik bazinis variantas su 204 AG išvystančiu benzininiu varikliu ir bazine įranga. „Mazda“ už tokią kainą turės visą įmanomą įrangą, o „Mercedes“ teks dar gerokai pasikomplektuoti. Ir vokiškas komfortas nėra pigus.
Pavyzdžiui, „Premium Plus“ paketas, į kurį įeina navigacijos sistema, elektra reguliuojamos šildomos sėdynės, keturių zonų klimato kontrolės sistema, adaptyvieji žibintai, 360 laipsnių kamera, papildomai atsieina 9 600 eurų. Pagalbinių vairavimo sistemų paketas – dar beveik 3 tūkst. eurų.
Komfortiškesnė adaptyvioji važiuoklė – kiek daugiau nei 3 tūkst. eurų. Ir taip netgi modelio su baziniu varikliu kaina nesunkiai gali perkopti 80 tūkst. eurų.
„Skirtinga automobilių komplektavimo politika tinka skirtingiems pirkėjams. Tiek vieni turi savo pliusų bei minusų, tiek kiti. Vieni iš karto prideda labai daug, bet gal ne visiems visko reikia, tad, perkant balną, dar reikia ir arklį pasiimti. Kiti leidžia susidėti tik tai, kas būtina, bet plačiuose kainoraščiuose gali ką nors paleisti pro akis, o visa įranga labai išpučia automobilio kainą“, – savo pastebėjimais dalijasi V. Milius.