Populiariausias SaaS modelio pavyzdys yra debesijos prenumeratos sutartis, kuomet vartotojams internetu suteikiama prieiga prie nuotoliniame serveryje esančių programų. Tokiu būdu programinę įrangą galima pasiekti iš bet kurio įrenginio, turinčio interneto ryšį, jos nereikia diegti ir prižiūrėti vietiniuose kompiuteriuose.
Įmonėms tai leidžia sumažinti programinės įrangos licencijų ir priežiūros kaštus, taupyti išteklius, kuriuos tektų skirti IT sistemų administravimui. Be to, SaaS pagrindu veikiančios programos dažnu atveju yra saugesnės, nes jos patalpintos saugiame serveryje ir yra reguliariai atnaujinamos.
Rinkos tyrimų bendrovės „Fortune Business Insights“ duomenimis, pasaulinės SaaS rinkos vertė 2023 m. sudarė 237 mlrd. JAV dolerių. Prognozuojama, kad kasmetinis jos augimas vidutiniškai sieks daugiau kaip 18 proc., o 2023 m. rinkos vertė priartės prie 1 trln. JAV dolerių.
Visgi, kaip pastebi advokatų kontoros NOOR teisininkas Raimond Seniut, SaaS sutarčių populiarėjimo tendencija tiek programinės įrangos tiekėjams, tiek pirkėjams kelia nemažai klausimų, susijusių su tarptautiniais mokesčiais. Vienas iš pagrindinių klausimų – mokėjimų, gaunamų pagal SaaS sutartį, pobūdis. Tai svarbu, nes nuo to priklauso, kaip apmokestinamos iš SaaS sutarties gautos pajamos ir ar tokiems mokėjimams turėtų būti taikomas pajamų mokestis prie šaltinio (ang. Withholding tax).
Charakterizavimas: honoraras ar verslo pajamos?
„Kalbant apie mokėjimus pagal SaaS sutartį, svarbiausias klausimas, į kurį reikia atsakyti, yra tas, ar mokėjimas priskiriamas autoriniam atlyginimui (t. y. mokėjimui už leidimą naudotis intelektinės nuosavybės teisėmis), ar pajamoms už paslaugas? Nors nustatyti mokėjimų už programinę įrangą pobūdį gali atrodyti paprasta, praktiškai tai gali būti sudėtinga dėl daugelio priežasčių. Aiškių gairių, kaip turėtų būti klasifikuojamos pajamos, gautos pagal programinės įrangos sutartį, daugumoje šalių, įskaitant Lietuvą, nėra, ypač jei tai yra SaaS sutartis“, – sako R. Seniut.
Mūsų šalyje, kaip ir daugelyje kitų pasaulio valstybių, su kuriomis Lietuva yra sudariusi susitarimus dėl mokesčių, galioja Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) pateiktas autorinių atlyginimų apibrėžimas.
Nors ši apibrėžtis apima daugybę mokėjimų, įstatyme konkrečiai nenurodoma „programinė įranga“, jau nekalbant apie mokėjimus pagal SaaS sutartį.
„Siekdama padėti mokesčių mokėtojams šioje srityje, Lietuva pritaikė EBPO „teisėmis grindžiamo požiūrio“ modelį, pagal kurį mokėjimai už teisę naudotis autorių teisėmis yra autoriniai atlyginimai, o mokėjimai už autorių teisėmis saugomus produktus, pavyzdžiui, paruoštą naudoti programinę įrangą – pajamos iš paslaugų teikimo ar produktų pardavimo“, – akcentuoja NOOR teisininkas.
Mokesčių pasekmės
Lietuvoje autoriniai atlyginimai apmokestinami 10 proc. dydžio mokesčiu prie šaltinio, t. y. autorinio atlyginimo mokėtojas privalo į Lietuvos biudžetą sumokėti 10 proc. autorinio atlyginimo sumos. Tačiau pagal pasirašytas ir taikomas dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartis šio mokesčio prie šaltinio suma gali būti sumažinta.
„Kita vertus, jei pajamos priskiriamos paslaugų teikimo ar produktų pardavimo pajamoms, jos būtų apmokestinamos Lietuvoje tik tuo atveju, jei pardavėjas turi nuolatinę buveinę Lietuvoje. Taigi, jei tiekėjas neturi nuolatinės buveinės Lietuvoje, tokios pajamos nebus apmokestinamos Lietuvoje ir nebus apmokestinamos mokesčiu prie pajamų šaltinio“, – aiškina R. Seniut
Jis pabrėžia, kad jei programinės įrangos pirkėjas netinkamai taiko su mokesčiu prie šaltinio susijusias taisykles, atsakomybė už nesumokėtą mokestį tenka pirkėjui, o ne pardavėjui. Tokiu atveju pirkėjas taip pat galėtų būti baudžiamas už pavėluotą mokesčio sumokėjimą ir už pavėluotą atitinkamų deklaracijų pateikimą (negalėdamas reikalauti žalos atlyginimo iš pardavėjo). Dėl šios priežasties programinės įrangos pirkėjui gali kilti pagunda visus mokėjimus pagal programinės įrangos sutartis laikyti autoriniais atlyginimais ir taikyti mokestį prie šaltinio, nepaisant to, kad tokie mokėjimai gali būti laikomi pajamomis iš paslaugų teikimo ar produktų pardavimo.
„Kita vertus, dėl to, kad programinės įrangos pardavėjai neteisingai kvalifikuoja mokėjimus kaip autorinius atlyginimus, nėra pagrindo taikyti mokesčio prie šaltinio nuostatas. Neteisingai išskaičiuoto mokesčio susigrąžinimo procesas dažnai yra ilgas ir brangus. Taip pat kyla dvigubo apmokestinimo pavojus, jei pardavėjo buveinės šalyje mokėjimas priskiriamas pajamoms, gautoms iš paslaugų teikimo ar produktų pardavimo, ir neleidžiama užskaityti užsienyje mokamo mokesčio prie šaltinio“, – sako R. Seniut.
Kaip valdyti pajamų mokesčio prie šaltinio riziką
Advokatų kontoros NOOR teisininkas pažymi, kad sudarant SaaS sutartis svarbu išsamiai aptarti ir išdėstyti svarbiausias sutarties nuostatas, ypač sąlygas, susijusias su suteikiamomis teisėmis į programinę įrangą, pristatymo būdais (elektroninis ar kita), pritaikymo galimybėmis, papildomomis paslaugomis ir mokėjimo sąlygomis.
„Neabejotina, kad programinės įrangos mokėjimų apibūdinimas dažnai būna sudėtingas ir komplikuotas. Norint sumažinti riziką, jam reikia skirti ypatingą dėmesį ir atlikti teisinį vertinimą. Tiek derybų dėl sutarties etape, tiek tada, kai kyla abejonių dėl atskirų mokėjimų klasifikavimo. Šiuo atveju svarbu tinkamai struktūrizuoti programinės įrangos tiekimo sutarties nuostatas ir įvertinti, kokiai pajamų rūšiai priskiriami mokėjimai pagal tokią sutartį“, – teigia R. Seniut.