2020-ieji buvo sunkūs visiems, tačiau panašu, jog net ir tai nesugebėjo sutrukdyti pasaulį išvysti ne vienam aukščiausio „AAA“ lygio žaidimui. Žinoma, nemažai jų buvo atidėti ir išleisti ženkliai vėliau, tačiau be „Halo: Infinite“ beveik visi laukiamiausi šedevrai pasirodė dar iki metų pabaigos. Problemų tikrai buvo daug: kai kurioms studijoms buvo netgi pradėti grasinti ir dėl to jos buvo priverstos išleisti ne visai užbaigtus projektus, o jų darbuotojai - dirbti viršvalandžius. Laimė, visus metus vainikavo jų pabaiga, kada pasirodė naujos kartos žaidimų konsolės. Tiesa, joms pritaikytų žaidimų vis dar nėra daug, tad abejoju, kad kitąmet spėsime pamiršti apie „PlayStation 4“ ir „Xbox One“.
Deja, nugalėtojų pakyla per maža sutalpinti tokiam milžiniškam kiekiui šedevrų, todėl atėjo laikas viską pasverti ir kiekvieną apdovanoti pagal jo nuopelnus. Taigi, pirmąkart Telefonai.eu portalo istorijoje nusprendėme išrinkti šių metų geriausius metų žaidimus, kuriuos tiesiog privalote išbandyti.
Trumpa metų 2020 metų žaidimų rinkos apžvalga
Šiais metais išvydome tikrai ne vieną puikų žaidimą ir, rodosi, kad kiekvienas sulaukė kažko, kas turėtų jam tikrai patikti. Lenktynių gerbėjams „Codemasters“ pristatė puikųjį „Dirt 5“, o šaudyklių mėgėjai gavo „Doom: Eternal“ ir „Call of Duty: Black Ops“. Netgi sulaukėme „Half-Life: Alyx“- vienos populiariausių ir laukiamiausių franšizių tęsinio. Žinoma, jis tikrai nebuvo toks, kokio tikėjosi daugelis, bet tai turbūt yra vienas iš rimčiausių „VR“ projektų, kuriuos teko bandyti.
„Activision“ pagaliau suprato, kad daugiausiai uždirbti galima iš nemokamų vaizdo žaidimų ir pristatė turbūt daugiausiai aptarinėjamą bei žaidžiamą „Call of Duty: Warzone“, kuris dar ir yra nuolatos atnaujinamas. Dar keletą projektų pamatėme iš „Riot Games“, ypač įstrigo jų naujoji šaudyklė „Valorant“, kuri greitai išpopuliarėjo, bet beveik ir taip pat greitai dingo iš akiračio. Grįžtant prie konsolių karų, šiame fronte ir vėl dominavo „Sony“, kurie išleido „The Last of Us Part 2“, „Ghost of Tsushima“ ir „Spider-Man: Miles Morales“, o „Nintendo“ pristatė „Animal Crossing: New Horizons“, kuris startavo geriausiai per visą įmonės gyvavimo istoriją.
„The Ghost of Tsushima“ - Metų proveržis
„The Ghost of Tsushima“ buvo žaidimas, iš kurio nesitikėjau visiškai nieko. Ypač dėl to, kad visą dėmesį nuo jo nukreipė „The Last of Us Part 2“, kuris pasirodė mėnesiu ankščiau. „Sucker Punch“ studija jau daugiau nei 5-erius metus nebuvo nieko sukūrusi ir staiga užsibrėžė pristatyti nuotykių ir veiksmo projektą, kuriame bus pasakojama samurajų istorija. Visa tai tikrai atrodė, kaip eilinė pinigų plovykla, tačiau gal ir gerai, jog aš klydau - jie sugebėjo pristatyti vieną geriausių bei įsimintiniausių istorinių/fantastinių vaizdo žaidimų, kuris šiemet pelnė mūsų Metų proveržio nominaciją.
Aišku, žaidimo istorija yra gera ir įdomi, tačiau ar verta Oskaro? Manau, ne, nes bent jau antroje pusėje ji darėsi vis labiau nuspėjama ir monotoniška, bet vis tiek „Ghost of Tsushima“ man sugebėjo įsiminti dėl veikėjų, prie kurių prisirišti tikrai yra išties paprasta. Kai kurie žaidimo elementai kažkiek priminė „Assassin‘s Creed“ (ypač paskutiniąsias dalis), o milžiniškame žemėlapyje buvo gausu pasikartojančių mini misijų bei įvairių prizų, tačiau iš tokio dydžio projekto tikėtis kažko kita tikrai neįmanoma.
Iš grafinės pusės nėra labai ką ir pasakyti, nes žaidimas žiūrisi tikrai neblogai. Kai dabar pagalvoju, kad tokius vaizdus pavyko išgauti per beveik 7 metų senumo „PlayStation 4“, nejučia noriu ištart wow. Žinoma, raiška ne 4K, o tie 30 kadrų per sekundę tikrai neatrodo labai įspūdingai, bet vis tiek tai yra puikus PS4 išlydėjimas, jo sostą perimant ką tik pasirodžiusiam PS5. Ar grafika buvo kažkas tokio, ko nebuvau matęs? Iš dalies taip, tačiau ne dėl įspūdingų parametrų, o dėl vaizdų, kurie neretai tikrai užgniauždavo kvapą. Vis tiek turbūt svarbiausia čia buvo herojaus valdymas, kuris neretai žaidėjui leisdavo improvizuoti ir priimti savus sprendimus. Smagu, jog, kaip ir kokiame „God of War“, yra blokavimas ir ridenimasis/kūlverstis, nes būtent jie padeda pademonstruoti įspūdingas kovos veiksmų kombinacijas, kurios leidžia pasijusti tikru samurajumi.
„Cyberpunk 2077“ - Redaktoriaus pasirinkimas
Turbūt daugelio laukiamiausias metų žaidimas pagaliau pasirodė po net 3 nusivylimą keliančių išleidimo atidėjimų. Tiesa, net ir galų gale debiutavęs jis visus fanus yra susiskirstė į dvi stovyklas: vieni teigia, kad jo žaisti tiesiog nėra įmanoma dėl daugybės sisteminių klaidų, o kiti - gina, dėl visko kaltina senesnių konsolių savininkus ir yra pasiryžę laukti tiek, kiek kūrėjams prireiks visą košę išsrėbti. Vis dėlto panašu, jog pirmoji stovykla ima viršų, nes „Cyberpunk 2077“ sukūrusios studijos akcijos po žaidimo pasirodymo rinkoje tėškėsi į dugną, o žaidimo pardavėjai buvo priversti pirkėjams grąžinti pinigus. Na, kad ir kaip ten bebūtų, daugiau nei akivaizdu, jog „Cyberpunk 2077“ į dienos šviesą išlindo iki galo neužbaigtas, o „CD Projekt Red“ užduotis dabar yra kuo greičiau jį optimizuoti „PlayStation 4“ ir „Xbox One“ konsolėms.
Vos tik išbandęs „Cyberpunk 2077“, buvau priverstas paremti jo kritikus. Milžiniškas ateities pasaulis buvo pilnas įvairiausių sisteminių klaidų, o ir pats žaidimas išsijungė tikrai ne vieną kartą, tačiau jeigu į šias problemas galite žiūrėti pro pirštus arba palaukti šiuo metu vos ne kasdien siunčiamų klaidų pataisymų, „Cyberpunk 2077“ ateityje bus nuostabiai geras. Istorija nukelia į ateities miestą, kurį valdo korporacija „Arasaka“, visais įmanomais būdais besistengianti didinti savo įtaką. Pagrindinis veiksmas ir prasideda, kai jos ir mūsų herojaus „V“ keliai susipina, kas ir lemia, kad protagonisto galvoje apsigyvena didžiausias korporacijos priešas - J. Silverhand, kurį įgarsina legendinis aktorius K.Reaves. Dabar jų pagrindinė užduotis yra atsiskirti, tačiau tai toli gražu nėra vienintelis J. Silverhand, kuris prieš mirtį būtent ir susprogdino „Arasaka“ pastatą, tikslas. Didžiausia bėda yra ta, kad pagrindinė istorija yra įdomi, bet deja, šiek tiek trumpa ir ją užbaigti galima per kokias 20 valandų, kas šiuolaikinių žaidimų standartais yra begėdiškai trumpa. Žinoma, tai iš dalies kompensuoja mini misijos, kurias retai netgi negalima taip pavadinti. Jeigu visi taip žiūrėtų į jas, tai pereiti „Assassin‘s Creed“ užtruktų kokius 200 valandų.
Ar grafika yra kažkuo įspūdinga? Bent jau su mano turimu „PlayStation 5“ tikrai taip neatrodo, na bent jau iš kadrų per sekundę pusės. PS5 ją palaiko pastovius 60 FPS, tačiau tai tikrai nėra kažkas kuo „CD Projekt Red“ turėtų didžiuotis ir „Cyberpunk 2077“ tikrai neatrodo taip įspūdingai, kaip galėtų. Asmeniniuose kompiuteriuose yra visiškai kitaip ir nemeluosiu, kad žaidimas ten atrodo tikrai įspūdingai, ypač pažvelgus į tas mažas detales, tokias kaip įvairūs kampai ar net smulkūs plaukeliai ant veikėjo striukės ir t.t.. Galbūt studijai reikėjo iš pradžių išleisti tik asmenių kompiuterių versiją, o po to jau bandyti ją pritaikyti ir konsolėms? Manau, būtų išvengta tokio skaudaus smūgio.
Valdymas ir mechanikos yra ne visada patikimi. Kartais labai sunku yra pasverti, kokie stiprūs yra priešininkai, ir neretai nuo to yra nukenčiama. Tačiau beveik kiekvieną užduotį yra galima įvykdyti savaip, tai yra, arba pasikliauti fizine jėga ir ginklais, arba tiesiog įsilaužti į priešo apsaugos sistemas, kameras ir taip įgyti pranašumą. Būtent pastaroji mechanika turbūt ir yra smagiausia, nes tai leidžia padaryti taip, kad priešininkų ginklai neiššautų ar tiesiog nukreipti jų dėmesį sugedusiu televizoriumi ar net automobiliais. Žaidėjai yra skatinami improvizuoti ir užduotis atlikti jiems parankiausiu būdu.
Sutinku, problemų su „Cyberpunk 2077“ tikrai yra daug, tačiau, kitaip nei dauguma žaidimų ekspertų, nepulsiu spardyti ir taip jau kone ant žemės gulinčių kaimynų lenkų „CD Projekt Red“ studijos. Siūlau į dabartinę versiją žiūrėti kaip į bandomąją ir šiek tiek palaukti. Po kokios pusės „Cyberpunk 2077“ atrodys taip gerai, kad graušime nagus, jam neskyrę metų žaidimo titulo. Na, o kol kas jį apdovanosiu „Redaktoriaus pasirinkimo” titulu.
„The Last of Us Part 2“ - Metų žaidimas 2020
„The Last of Us Part 2“ vienareikšmiškai geriausias vaizdo žaidimas, kurį esu žaidęs šiais metais, dėl jo išsiskyrė nereto kritiko ir fano nuomonės išsiskyrė, kas puikiai matoma ir jo įvertinimuose. Jau pasirodžius „The Last of Us Part 2“ buvo aišku, kad gerbėjai bus nepatenkinti, nes dar pradžioje buvo pašalintas vienas iš pagrindinių veikėjų, kuris buvo tarsi visos franšizės simbolis. Nepaisant to, nemanau, kad projektas yra prastesnis nei jo tituluotoji pirmoji dalis.
Turbūt svarbiausias aspektas visuose „Naughty Dog“ projektuose yra istorija, kuri „The Last of Us Part 2“ nebuvo pati maloniausia, tačiau tikrai įdomi ir itin įtraukianti. Studija nepabijojo surizikuoti ir pasiūlyti kažką nauja, o neretas dėl tų sprendimų ir įvertino šį žaidimą neigiamai. Visiems, kuriems toks pokytis nepatiko, galiu pasakyti, kad tai buvo turbūt geriausias įmanomas būdas užmegzti istoriją, nes be viso to ji net nebūtų pavykusi. Kažkodėl pirmoji žaidimo pusė man netgi labiau priminė „Uncharted 4“, o tik antroji jau buvo panašiau į kažką iš „The Last of Us“ repertuaro (bent jau iš istorijos pusės). Vėlgi tai tikrai nebuvo kažkas blogo. Ellie ir Abby yra dvi priešingybės, kurios yra persipynusios, tačiau istorijos pasakojimas iš abiejų jų perspektyvos yra vienas iš unikaliausių sprendimų, kokį esu matęs ir už tai netgi norėčiau kūrėjams paspausti dešinę. Garso takelis žaidime yra parinktas tobulai, o aktorių įgarsinimas ir vaidyba mažų mažiausiai buvo įtikinama ir realistiška.
Iš grafinės pusės su šiuo žaidimu yra viskas gerai. Pagalvojus, kad visa tai buvo pasiekta su „PlayStation 4“, tai tiesiog norisi atsistoti ir paploti „Naughty Dog“, kuris iš konsolės, lyg iš kokios citrinos, išspaudė visas sultis. Nors buvo apsiribota 30 kadrų per sekundę dažniu, tačiau tai tikrai netrukdė mėgautis įspūdingais vaizdais. Apleisti miestai, kuriuose dabar jau šeimininkauja numirėliai ir įvairūs banditai, atrodo kaip niekad realistiškai. Vietomis žaidžiant netgi atrodė, kad žiūriu klipą, o ne pats valdau veikėją. Na, nėra ko stebėtis, nes tai jau buvo padaryta su ankstesniais studijos projektais. Tačiau atsižvelgiant į tai, kokį šuolį „Uncharted 4“ atliko palyginus su pirmąja „The Last of Us“ dalimi, norėjosi išvysti kažką daugiau.
Ironiška, kad „The Last of Us Part 2“ yra tikrų tikriausia PlayStation 4“ gulbės giesmė, nes būtent pirmoji jo dalis atskleidė tuo metu dar naujos „PlayStation 4“ potencialą. Žodžiu, „The Last of Us Part 2“ buvo visiškai ne tai, ko tikėjausi, bet tai turbūt geriausias „Sony“ projektas nuo 2018-ųjų „God of War“.
Viską apibendrinus, 2020 metai žaidimų industrijai buvo labai neblogi ir dosnūs, tačiau, mano manymu, geriausias derlius yra šie 3 aukščiau išvardyti žaidimai. Taigi, per šias neįprastas šventes siūlau judėjimo ribojimus išnaudoti prasmingai - patogiai įsitaisyti ant sofos ar rašomojo stalo kėdės ir pasimėgauti „The Ghost of Tsushima“ ir „The Last of Us Part 2“, o „Cyberpunk 2077” tiesiog atsisiųsti, palaukti atnaujinimų ir gal šiek tiek pasižvalgyti po nuostabų žaidimo pasaulį.
Nesutinkate su mūsų nuomone? Kviečiame savo šių metų žaidimų favoritus rašyti komentaruose ir pasidalinti, kodėl jums jie patiko.