Jau nebereikia įtikinėti vartotojų, kad saulės, vėjo, geoterminė energija yra visapusiškai naudingiau nei tarši, gaminama deginant naftos produktus, dujas ar anglį. Nuotolinės saulės elektrinės išgraibstomos per valandas, Aplinkos projektų valdymo agentūra (APVA) sulaukia trigubai daugiau paraiškų, nei skiria kompensacijų. Galima būtų sakyti, kad atsinaujinančių išteklių rinka šoka pasiutpolkę, gyvename deficito sąlygomis – paklausa yra tokia milžiniška, kad bus išpirkta bet kas, tik „išmesk į rinką“. Apsukresni, energetiškai labiau išprusę vartotojai jau laimi – pirmiau nei kiti įsigiję saulės elektrinę, taupo savo šeimos pinigus, o kartu gali jaustis morališkai atsakingesniais, nes nefinansuoja karo Ukrainoje, tausoja aplinką.
O ką daryti tiems, kurie ne tokie apsukrūs? Nemaža dalis vartotojų savo namų ūkyje mielai diegtųsi taupius sprendimus, bet dėl įvairių priežasčių lieka eilės gale. Minimi tokie barjerai – amžius, nepasitikėjimas, baimė, finansų stoka, finansinio, energetinio ar skaitmeninio raštingumo trūkumas, viešumoje sklaidantys mitai. Juk ne kiekvienas gyventojas „laiko pulsą“, kada valstybinėje saulės ir vėjo parkų platformoje pasirodys elektrinė, kurios gabaliuką bus galima įsigyti.
Tokiems vartotojams gali padėti kolektyvinis pirkimas. Lietuvoje tai dar visai naujas įrankis. „Kolektyvinis“ reiškia, kad vartotojai susiburia į grupę ir visi kartu ieško tiekėjo, kuris patenkintų jų norimas sąlygas. Žinoma, reikia, kad kažkas skirtų laiko bei pajėgumų ir pagelbėtų tokį pirkimą suorganizuoti. Užsienio pavyzdžiai rodo, kad tokio vaidmens dažnai imasi vietos savivaldos institucijos. Pastarosios užtikrina, kad bus atstovaujama vartotojų interesui. Lietuvoje pereinant prie atsinaujinančios energijos savivalda, deja, kol kas nėra itin aktyvi, tad tokios iniciatyvos imasi vartotojų teises atstovaujančios nevyriausybinės organizacijos. Viena pirmųjų tokių iniciatyvų Lietuvoje – Vartotojų aljanso kolektyvinio pirkimo kampanija „Sole mio“ – www.solemio.lt.
Kolektyvinis pirkimas užtrunka ilgiau nei perkant individualiai, tačiau rezultatas vartotoją gali labiau tenkinti nei greitas asmeninis sprendimas. Dažniausiai kolektyviai pirkti trunka du arba daugiau mėnesių, nes reikia laiko surinkti visus norinčius pirkėjus į grupę; po to vyksta derybos su potencialiais tiekėjais, galiausiai vartotojai gauna pasiūlymą ir gali sudaryti pirkimo sutartis. Sutartyse numatyta ne tik prekės ar paslaugos pardavimas, bet ir popirkiminis aptarnavimas, užtikrinantis tiekėjo atsakomybę.
Natūraliai kyla klausimas, kam laukti kelis mėnesius, jei nutolusios saulės ar vėjo elektrinės gabaliuką galima nusipirkti per valandą? Iš tiesų, tai yra kiekvieno vartotojo pasirinktas kelias. Kažkam geriau greitai, kitam – pigiai, trečiam – ne taip greitai, su atstovo pagalba, tačiau galbūt daugiau kokybės ir patikimumo. Sutikite, rinkoje įsisiūbuojant milžiniškai paklausos bangai vartotojo galia sumenksta, jis negali kontroliuoti paslaugos kokybės. Štai, pavyzdžiui, užsienyje kolektyvinio pirkimo metu organizuojami tiekėjų konkursai, kuriuose įmonės varžosi, o laimėti tokį konkursą ir tapti tokio kolektyvinio pirkimo tiekėju yra geros įmonės reputacijos reikalas.
Kartais būna ir taip, kad kolektyviai finansuojama saulės ar vėjo elektrinė, kuri dar tik bus pastatyta, tačiau vartotojai gali patys pasirinkti, tarkime, kokių saulės modulių jie norėtų, juk būtent elektrinės tarnavimo laikas ir generuojamas elektros kiekis yra svarbūs renkantis patikimą paslaugą. Tad kolektyvinio pirkimo dalyviai paprastai būna pasiruošę palaukti, kad produktas atitiktų jų norimą kokybę.
Beje, kolektyvinis pirkimas nereiškia, kad vartotojai buriasi į bendriją, kuria juridinį asmenį (nors Lietuvoje jau galima kurti energetines bendrijas). Ne, tai vis dar individualūs pirkimai, kiekvienas perkasi sau, sudaro asmeninę sutartį su tiekėju. Kolektyviniu pirkimu tiesiog išnaudojama didesnė vartotojų derybinė galia. Registruojantis pirkimui vartotojas niekuo neįsipareigoja, jis bet kada gali pasitraukt iš pirkimo, net ir gavęs pasiūlymą, kuris galbūt jo netenkino. Tad tokį pirkimo būdą gali išbandyti ir tie, kurie „gaudo“ individualius nutolusių saulės ir vėjo parkų pasiūlymus.
Bet ar perkant kolektyviai nesigauna brangiau, juk tarpininkavimo paslaugos kainuoja? Praktika rodo, kad gali būti labai įvairiai. Jei vartotojai samdosi tarpininkus, kurie vykdo veiklą siekdami pelno, tokiu atveju, žinoma, yra mokamas sutartas užmokestis. Tačiau jei tarpininkauja savivaldos institucija ar nevyriausybinė organizacija, tokią jų veiklą dažniausiai remia Europos Sąjunga. Štai Vartotojų aljanso kolektyvinis pirkimas yra finansuojamas Europos Komisijos agentūros, tad aljanso ekspertai šį pagalbinį vaidmenį gali atlikti nemokamai.
O kaip su atsakomybe? Kas užtikrina produkto ar paslaugos kokybę? Nevyriausybinės organizacijos nėra pelno siekiančios organizacijos ir jos atstovauja vartotojo pusei. Kolektyviniame pirkime gali būti atliekami nepriklausomi produktų testavimai, be to, tiekėjo atrankos konkurso sąlygos užtikrina, kad galutinis vartotojas gaus kokybišką paslaugą.
Apibendrinant, kolektyvinis pirkimas tinka pirkėjams, kurie siekia ne greičio, o kokybės. Taip pat tiems, kurie jaučiasi patikimiau, kai perka ne vieni, o drauge su kitais. Be to, dalyvauti grupėje, o ne pirkti vienam gali būti patogiau ir paprasčiau, ypač jei vartotojas nesijaučia energetiškai išprusęs, neturi laiko ar noro gilintis į pirkimo procesą. Perkant grupėje užtenka tik užsiregistruoti kolektyvinio pirkimo kampanijos puslapyje ir sulaukti pasiūlymo.