Bet ne viskas auksas, kas auksu žiba: kai kurios technologijos ir jų galimybės yra smarkiai pervertinamos. Kaip atskirti pelus nuo grūdų?
Įvairios suinteresuotosios šalys šiuo metu pateikia skirtingus scenarijus, kaip turėtų ir galėtų būti plėtojamos technologijos, kurios padėtų priartėti prie Paryžiaus susitarimo tikslų. Pavyzdžiui, CO2, gaudyklės, kurios iš oro tiesiogiai siurbtų CO2, yra pristatomos kaip viena iš efektyvių alternatyvų, kaip galime pažaboti klimato kaitą. Šį sprendimą palaiko nemažai didelių naftos ir dujų įmonių vadovų, tvirtindami, kad tai pratęs jų industrijų gyvavimo laikotarpį ir iškastinį kurą bus galima naudoti toliau.
Kas geriau patars: mokslininkas ar ponas Bynas?
Poną Byną įkūnijęs aktorius Rowanas Atkinsonas neseniai britų dienraštyje „The Guardian“ bandė įtikinti skaitytojus, kad iškastiniu kuru varomi seni automobiliai yra tvaresnis sprendimas negu elektromobiliai. Paskleisdamas klaidingomis interpretacijomis paremtą savo nuomonę, garsus žmogus pasėjo abejonių skaitytojų mintyse. Juk dauguma britų žino, kad R. Atkinsonas yra aistringas klasikinių sportinių automobilių kolekcininkas ir buvo viena iš pirmųjų garsenybių, išbandžiusių elektrinį transportą.
Tuo metu mokslininkai sako ką kita. Vienas iš garsiausių transporto elektrifikacijos ekspertų, Nyderlandų Eindhoveno universiteto mokslininkas Auke Hoekstra atliko daugybę tyrimų ir jau 2019 metais savo publikacijoje apibrėžė metodikas, kaip turėtų būti apskaičiuojamos automobilių viso gyvavimo ciklo CO2, emisijos.
Įvairių mokslinių tyrimų duomenys rodo, kad atotrūkis tarp elektromobilių ir automobilių su vidaus degimo varikliais CO2, pėdsako atžvilgiu tik didėja: per visą gyvavimo ciklą elektromobilio išskiriamos emisijos yra apytiksliai 65 proc. mažesnės negu iškastiniu kuru varomo automobilio. Iki 2030 metų šis atotrūkis gali padidėti iki 76 procentų.
Be to, plečiantis vėjo parkams ir saulės elektrinėms, elektros gamyba tampa vis žalesnė. Kartu dar labiau didėja ir elektromobilių pranašumas prieš iškastiniu kuru varomas transporto priemones.
A. Hoekstra aiškiai nurodė ankstesnių apskaičiavimo metodų trūkumus ir klaidas bei priėjo prie išvados, kad visa tai lėmė, jog elektromobilių nauda klimatui nėra pakankamai įvertinta. Todėl dabar pasaulis turi spartinti infrastruktūros plėtrą, taršių transporto priemonių atsisakymą, elektromobilių gamybą ir prieinamumą. Kartu ne mažesnis iššūkis yra šviesti visuomenę apie elektromobilių naudą, nes kai kurie žmonės vis dar nėra atsparūs dezinformacijai ir klaidingiems mitams.
Pareto principas – ir žalesnei ekonomikai kurti
Nors elektromobilių proveržis pasaulyje akivaizdus, vis dėlto laikas stabdant klimato kaitą yra mūsų priešas, nes kitose technologijų srityse pažanga nėra tokia sparti ir vienu metu siekti technologinių pergalių visuose frontuose neįmanoma, nes ištekliai yra riboti. Tad ką daryti?
Taikyti Pareto principą, kuris reiškia, kad įdedant 20 proc. pastangų galima pasiekti 80 proc. rezultatą. Tam reikia išsirinkti sritį, kad žaliosios permainos atneštų didžiausius pokyčius.
Verta atkreipti dėmesį į tai, kad net du trečdaliai ir daugiau energijos iš iškastinio kuro paleidžiama veltui – tiesiog išnyksta per degimo procesus kaip atliekinė šiluma. Kad išlaikytume savo gyvenimo būdą ir ekonomiką, užtektų pakeisti tik trečdalį šiandien naudojamos pirminės energijos, t. y. daugiau energijos pagaminti nenaudojant iškastinio kuro.
Energijos gamyba yra ta sritis, kuri sukuria net 73 proc. visų CO2 emisijų. Tad šios srities dekarbonizacija ir turėtų būti pagrindinis variklis siekiant užsibrėžtų klimato tikslų. Priminsiu, kad nuo 2025 metų turi būti pasiekta, kad CO2 emisijų nedaugėtų. Iki 2030 metų emisijų turi smarkiai sumažėti – net 45 procentais (Paryžiaus susitarimas), o Europos Sąjungos tikslas – 55 procentai.
Naudojant energiją, išskiriami trys pagrindiniai CO2 emisijos šaltiniai – pastatai, transportas ir gamyklos – šilumos ir elektros energijai imlios sritys. Jose jau dabar vyksta pokyčiai, tačiau įgyvendinant sprendimus būtina atkreipti dėmesį į alternatyviąsias sąnaudas.
Įvertinti žalinimo sprendimus
Būtent alternatyvių galimybių kainą reikėtų turėti mintyse kalbant apie vandenilio technologijas. Iš visuotinio dėmesio vandeniliui gali pasirodyti, kad tai panacėja. Įsivaizduokite, jūroje stovi vėjo jėgainės, jų energija naudojama elektrolizei, ir švariai pagamintas vandenilis keliauja į tanklaivius ar vamzdžiais į krantą, kur vėl virsta energija, tinkama pastatams, transportui, gamykloms.
Iš ambicingų Europos Sąjungos pramonės projektų matyti, kad vandeniliui turėtų tekti svarbus vaidmuo pirmiausia siekiant dekarbonizuoti ypač taršius sektorius, tokius kaip cemento, plieno ar trąšų gamyba. Tačiau dabar 96 proc. vandenilio pagaminama naudojant iškastinį kurą, tad dabartinė vandenilio gamyba yra tarši: paskleidžia daugiau ŠESD emisijų negu visa Vokietija – didžiausia Europos ekonomika. Kita problema – gaminant vandenilį ir jį naudojant prarandami dideli kiekiai pirminės pagamintos energijos. Pavyzdžiui, apie 50 proc. pirminės energijos nuostolis susidaro vien tik per gamybos ir transportavimo procesus. Žaliasis vandenilis bus naudingas visuomenei, bet tik tada, kada turėsime arba didelį žalios energijos perteklių, arba kai vandenilis bus gaminamas tik iš žalios energijos industrinių procesų energijai patenkinti.
Kelia abejonių ir vandenilio naudojimas transporto srityje. Pirmiausia dėl energijos naudojimo efektyvumo. Mat per šio alternatyvaus kuro gamybą ir panaudojimą transportui energijos nuostoliai siekia 70 procentų. Palyginti, eksploatuojant elektromobilius prarandama apie 20 proc. pirminės pagamintos energijos.
Galbūt tuomet verta rinktis branduolinę energiją? Jos gamyba išskiria palyginti mažai CO2 ir yra saugi. Vis dėlto praktika rodo, kad daugelyje šalių branduolinė energetika susiduria su padidėjusia konfliktų rizika, kyla iššūkių dėl nelankstumo ir ilgai trunkančių statybų, o tai išpučia projektų biudžetus. Pasaulio megaprojektų ekspertas Bentas Flyvbjergas surinko ir išnagrinėjo daugiau negu 16 000 projektų, kurių vertė viršija milijardą JAV dolerių, duomenis. Analizė atskleidė, kad branduolinės energetikos Achilo kulnas yra išlaidų ir terminų viršijimas. Pagal šiuos kriterijus atominiai megaprojektai, palyginti su kitais, atsiduria 23-oje vietoje iš 25. Prasčiau sekasi tik olimpinių žaidynių ir branduolinių atliekų saugyklų projektams.
Beje, sąnaudų ir naudos testą sunku atlaikyti ir CO2 gaudyklių, kurios siurbia CO2 iš atmosferos, technologijoms. Šiuo metu pastatytos gaudyklės pašalina tik 0,005 proc. viso pasaulio metinių emisijų, nors investuoti į jų gamybą tenka labai daug. Šiuo būdu pašalinti vieną toną CO2 kainuoja daugiau kaip 700 JAV dolerių.
Jei investuojama į gamtoje jau puikiai veikiantį sprendimą – miško ar kitų ekosistemų atkūrimą – pašalinti vieną toną CO2 apytiksliai kainuoja nuo 5 iki 15 JAV dolerių.
Taip pat verta paminėti ir trečią, industrinį, CO2 šalinimo būdą, kurį gana dažnai naudoja pramonė, kai gamybos procesas yra tiesiogiai susietas su emisijų sugavimu. Pavyzdžiui, gaminant šilumą iš biokuro katilinės išeinanti emisija sugaunama tam skirta įranga. Toks CO2 sugavimo būdas yra racionaliausias, palyginti su gaudyklių iš oro išsiurbtu CO2, kadangi augalų sugautas CO2 jų gyvavimo laikotarpiu ir vėliau išskirtas deginimo metu vėl būtų sugautas.
Svarbu dar kartą pabrėžti, kad laikas nėra mums palankus. Liko kiek mažiau negu septyneri metai Paryžiaus susitarimo tikslams pasiekti. Todėl nebegalime leisti sau blaškytis – turime atsargiai vertinti technologines alternatyvas, kad ir kaip jos žibėtų iš tolo.
Jau turime visas reikiamas priemones, kad įgyvendintume dekarbonizacijos tikslus ir pažabotume klimato kaitą. Tereikia tik spustelėti greičio pedalą.