„Samsung Galaxy S21 Ultra” apžvalga: ligotas karalius mirė, tegyvuoja naujas karalius!

Kai 2015 metais „Samsung” po ne itin vykusio „Galaxy S5” pristatė naująją S6 seriją, atrodė, jog šio gamintojo iš pergalių kelio jau niekas neišves. Nors metams bėgant telefonų atnaujinimai darėsi vis mažesni, Pietų Korėjos milžinei vis kažkaip pavykdavo rinkai pateikti patrauklius ir vykusiai atnaujintus modelius, kurie dominavo geriausiųjų topuose. Tačiau pernai „Samsung”, lyg žvaigždžių liga apsirgęs sportininkas, užsiaugino pilvuką ir netikėtai patyrė fiasko - pernykštė „Galaxy S20” linija, o ypač jos flagmanas „S20 Ultra”, tapo dideliu nusivylimu. Vartotojai skundėsi kaistančiais „Exynos” lustais, nefokusuojančia kamera ir vidutiniška baterija, o vyšnia ant torto tapo į 1500 eurų nusitaikiusi kaina.

Kompanija savo klaidas netiesiogiai pripažino po pusės metų debiutavusioje „Galaxy Note20” serijoje, kurioje ištaisė daugumą spragų. Tačiau norėdama vėl reabilituotis bendrovė negalėjo sau leisti tiesiog atnaujinti „S20 UItra” - ji privalėjo taip skelti iš peties, kad naujasis „S21 Ultra” konkurentus vėl paliktų ryti dulkes, o sukietėti spėjusios gerbėjų širdys vėl išsilydytų. Šioje apžvalgoje būtent ir pabandysime išsiaiškinti, kiek į priekį pažengė naujasis „Samsung” superflagmanas bei ar gamintojas pagaliau grįžo į savo pergalių kelią.

Pakuotė ir jos turinys

Kai pirmąkart pamačiau „Galaxy S21” serijos dėžutes, pirma mano mintis buvo: „Na ir šelmiai jie.” Puikiai pamenu, kai po „iPhone 12” pristatymo 2020-ųjų spalį „Samsung” socialiniuose tinkluose pasidalino sarkastiškais juokeliais, kurie pašiepė „Apple” sprendimą atsisakyti ausinių ir įkroviklio telefono komplektacijoje. Maža to, likus keletui savaičių iki oficialaus S21 serijos debiuto, visi pokštai buvo tyliai pašalinti, o per pristatymą rimtu veidu buvo kalbama apie ekologiją ir nereikalingų įkroviklių žalą gamtai.

Nežinau, kas taip staigiai pakeitė bendrovės poziciją - kalendoriuje nulį pakeitęs vienetukas ar baimė nebespėti paskui „Apple” - bet vartotojams tai į naują neišėjo. Įsigijusieji „Samsung Galaxy S21 Ultra” pakuotėje ras telefoną, SIM kortelės išėmimo adatėlę ir kabelį, kurio abiejuose galuose yra USB-C kištukai. Norint šiuo laidu pasinaudoti, reikės arba susirasti pernai metų „Galaxy S20” įkroviklį, arba jį įsigyti atskirai. Šis priedas nekainuoja arklio, tačiau tokia strategija sudarys nepatogumų, jei telefoną įsigysite apie tai nepagalvoję, iš inercijos tikėdamiesi viską, ko reikia naudojimui, rasti jo dėžutėje.

Mano manymu, kur kas geresnis pasirinkimas būtų pardavimo proceso metu pirkėjo paprašyti pažymėti papildomą varnelę, jei jam reikia įkroviklio, ir nemokamai jį suteikti atskiroje dėžutėje. Taip bus laimingi norintieji prisidėti prie aplinkos gerovės ir tie, kurie tiesiog neturi, kuo įkrauti savo naująjį flagmaną.

Dizainas

Pirmas įspūdis išsipakavus „Galaxy S21 Ultra” - negi „Samsung” viena akim žiūrėjo į „Huawei P40 Pro”? Viskas dėl šiemet kur kas stambesnio ir aštresnio aliuminio rėmo, dėl kurio telefonas tapo daug solidesnis. Beveik identiškas, tik vos vos plonesnis, yra ir „Huawei” flagmane.

Žinote, kas dar sukelia tokią asociaciją? Matinė stiklo nugarėlė. Mano turimas fantomo sidabrinės spalvos variantas šiek tiek primena kinų pernai pademonstruotą šerkšno sidabrinį „P40 Pro”. Tiesa, „S21 Ultra” matinė tekstūra, pasiskolinta iš „Note20 Ultra”, yra šiek tiek šiurkštesnė, ne tokia slidi ir daug mažiau renka pirštų antspaudus, o svarbiausia - įbrėžimus. Būtent dėl pastarųjų dviejų punktų rekomenduočiau rinktis sidabrinę, o ne juodą Ultros versiją. Juo labiau, kad šis variantas atrodo šviežiau ir šiek tiek linksmiau.

Kalbant apie grožį, prisipažinsiu, kad iki šiol nenusprendžiau, ar man patinka „S21 Ultra” išvaizda, bet tikrai galiu pasakyti, kad jis atrodo dviem galvom geriau, nei jo pirmtakas, mano nuomone, buvęs vienu nedailiausių praėjusių metų aukščiausios klasės telefonų. Net reklaminė spalva (pilka) išdavė, jog į grožio karaliaus titulą jis jokių ambicijų neturi.

Sidabrinė šiųmečio Ultros nugarėlė, šviesoje spindinti kažkokiu labai dailiu rožiniu atspalviu, išties atrodo nuostabiai, tačiau mano akis vis kliūva už kameros modulio dizaino. Prisimenu, kad dar iki pristatymo nutekintose nuotraukose jis man atrodė taip atstumiančiai, kad norėjosi griebtis už galvos. Laimė, realybėje jis žiūrisi kur kas geriau, bet mano akiai „Note20 Ultra” kamerų sistema kažkodėl daug patrauklesnė. Greičiausiai čia vienas tų atvejų, kai turi praeiti šiek tiek laiko, kad toks novatoriškas dizainas pagaliau priliptų - lygiai kaip su monstriškomis naujųjų BMW automobilių grotelėmis.

Telefono ergonomiką galima apibūdinti trimis žodžiais - didelis ir sunkus. Jis sunkiai telpa į kišenę, beveik visada reikalauja jį laikyti dviem rankomis, o iš smulkesnių dailiosios lyties atstovių netgi girdėjau tokias frazes, kaip „griozdas” ir „skauda plaštakas ilgiau pasinaudojus”. Tačiau naujojo „Samsung” šedevro tikrai nereikia skubėti teisti, kadangi jo tokia ir misija - vartotojui suteikti perteklių visose srityse, įskaitant dydį. Man asmeniškai jis irgi pasirodė šiek tiek per didelis, bet naudoti jį kažkodėl smagiau nei „iPhone 12 Pro Max”. Matyt, todėl kad „S21 Ultra” yra šiek tiek siauresnis už „Apple” flagmaną, todėl jį lengviau suimti viena ranka, o šiek tiek užapvalinta nugarėlė ne taip įsirėžia į delno odą. Dėl to netgi sakyčiau, jog naujasis Ultra netgi yra komfortiškiausias (šį žodį vartoju labai liberaliai) naudoti iš didžiųjų telefonų.

Taip pat dėl neslidžios ir labai malonios liesti nugarėlės „S21 Ultra” iš bėdos galima naudoti be dėklo. Abi išmaniojo puses dengia naujausios kartos „Gorilla Glass Victus” stiklas, garsėjantis savo atsparumu kritimui, o niekur nedingo ir IP68 apsaugos nuo vandens ir dulkių sertifikatas. Kita vertus, turint galvoje įspūdingus matmenis, aš visgi įsigyčiau dėklą, nes tik laiko klausimas, kada šio išmaniojo nenulaikysite ir jis vošis ant grindų.

Ekranas

„Samsung” jau nuo seno visuose savo flagmanuose montuodavo išskirtinai aukščiausios raiškos ir geriausios kokybės ekranus, tačiau šiemet ši taisyklė buvo sulaužyta. „Galaxy S21” ir S21+ gavo FullHD+ rezoliucijos, o nuo pirmtakų neatsiliekanti QHD+ raiškos matrica buvo sumontuota tik brangiausiame serijos modelyje. Tačiau kitose ekrano srityse didesnių permainų neįvyko.

„S21 Ultra” įstrižainė šiemet sumažėjo 0,1 colio – iki 6,8, tačiau tai absoliučiai nejuntama, nes ekranas ir taip milžiniškas. Tiesa, gamintojui šiemet nepavyko asmenukių kameros paslėpti po ekranu, todėl jame vis dar matome skylutės formos išpjovą. Na, dėl manęs jie galėtų net nesistengti – man ji visiškai netrukdo.

Kalbant apie pokyčius, pagrindinė naujovė yra paaugęs maksimalus šviesumas, kas pravers saulėtomis dienomis. Tiesa, „Samsung” šiek tiek sukčiauja, nes skelbiamas 1500 nitų rodiklis pasiekiamas tik žiūrint specialius HDR filmus – realus didžiausias ryškumas siekia apie 1000 nitų, kas „S21 Ultra” pastato šalia anksčiau išleisto „Note20 Ultra”. Mano nuomone, tai vis tiek labai geras rezultatas, kurį tikrai pastebėjau, lygindamas su S20 serija.

Kita patobulinimas susijęs su 120Hz atsinaujinimo dažniu. Nors šis skaičius išliko tas pats, pagaliau jis veikia ir nustačius maksimalią QHD+ raišką – neprivaloma rinktis FHD+, kaip „S20 Ultra” atveju. Taip pat atsinaujinimo dažnis gali kisti priklausomai nuo turinio, o ne nuolat likti maksimalioje pozicijoje, kas prisideda prie geresnių ištvermės rezultatų (plačiau apie tai baterijos skiltyje).

Na, o pati vaizdo kokybė, mano akimis, absoliučiai identiška „Galaxy Note20 Ultra”. Natūralioje ekrano parinktyje vaizdas praktiškai idealiai atkartoja realybę, spalvos neperryškintos, tačiau taip pat nėra blankios. Aišku, tipiško samsunginio vaizdo mėgėjams nustatymuose yra paliktas „Ryškus” režimas, kuris suteikia tuos kai kurių žmonių dievinamus ryškius atspalvius. Kuo man dar labai patinka „Samsung” flagmanai – ekranas naktį sugeba pritemti iki tokio lygio, kad akys nevargsta ir nesi verčiamas prisimerkti. Su tuo problemų kyla ne vienam aukščiausios klasės modeliui, pavyzdžiui, „OnePlus 8 Pro”.

Ką dar norėčiau paminėti, tai ekrano stiklo formą – šiemet jis yra lenktas tik simboliškai, todėl nepatirsite atsitiktinių paspaudimų ir bus lengviau užklijuoti ekrano apsaugą. Ar ji būtina? Mano galva, ne. „Gorilla Glass Victus” anksčiau testuotame „Note20 Ultra” su įbrėžimais tvarkėsi įspūdingai gerai. Tiesa, ankstesniuose „Samsung” flagmanuose buvusių smarkiau lenktų šonų aš visgi pasiilgstu – man jie kažkaip vis dar asocijuojasi su prabanga bei aukščiausia klase ir vizualiai paslepia ekrano rėmelius.

Veikimas

Pastaruosius dvejus metus apie „Samsung” flagmanų veikimą pradedu pasakoti nuo jų ypatingojo pirštų antspaudų jutiklio. Kol visa industrija renkasi paprastesnius optinius skenerius, korėjiečiai įsikibę laikosi po ekranu montuojamo ultragarsinio sensoriaus, kuris iki šiol kėlė nemažai problemų. Šiemet „S21” serijoje montuojama jau antra jo karta, kuri pasižymi didesniu nuskaitymo plotu. Taip pat kartu su kolega Dainiumi (jo S21 apžvalgą rasite spustelėję čia) pastebėjome, kad, lyginant su pirmtakais, piršto nebereikia taip stipriai prispausti prie ekrano, o nuskaitymo tikslumas siekia netoli 100%. Na, bet vieno dalyko išspręsti nepavyko – atrakinimo greitis vis dar atsilieka nuo „OnePlus” ir „Xiaomi” telefonų.

Antras dramblys kambaryje - naujasis „Exynos 2100” procesorius, kuriam tenka našta vilkti praėjusių metų nusivylimu tapusio „Exynos 990” bagažą. Iš pradžių į jį žiūrėjau labai įtariai, bet pakako vos dienos, kad įsitikinčiau, jog „Samsung” iš savo klaidų pasimokė. Labiausiai tai jaučiasi kaitimo prasme - „S21 Ultra” nugarėlė įšyla nebent tuomet, kai bandote žaisti „Multiplayer” tipo žaidimus per 4G ryšį ar atsidarote nepadoriai daug programėlių, tačiau nėra taip, kad išmanusis pradėtų nei iš šio, nei iš to kaisti, kaip kartais nutikdavo su S20. Tai dar labiau pastebima žaidimuose - „Call of Duty” aukščiausiais grafikos nustatymais be kokybės suprastėjimo veikti daugiau nei 40 minučių, kadangi programinei įrangai nebereikia lėtinti ir taip vėsinti kaisti mėgstančio procesoriaus, kaip pirmtako atveju.

Gerai, kaitimo klausimas - aptartas. O kaip greitis? Būsiu atviras, nors „Galaxy S21 Ultra” teoriškai komplektuojamas su 30-40% galingesniu lustu, net 12GB operatyviosios ir 128GB vidinės atminties, iš akies greičio skirtumas nuo ant mano stalo gulinčio S20+ siekė kokius 10%. Taip yra dėl kelių priežasčių - senajame pliuse sklandumo suteikiantis 120Hz ekrano atsinaujinimo dažnis veikia nuolat, o „S21 Ultra” 120Hz įsijungia tik praėjus kokiai sekundei po to, kai pradedame kažką aktyviau slinkti ekrane - iki tol baterijos taupymo sumetimais nustatytas 60Hz, kuris nesukuria to malonaus efekto. Kita priežastis - dauguma programėlių, įskaitant žaidimus, dar nėra optimizuoti naujos kartos 5nm lustams, tad jie negali išnaudoti viso mikroschemos potencialo. Žinoma, pastarasis faktas labiau lūkestis į ateitį, nei nusiskundimas - visi žaidimai Ultroje sukasi tiesiog nuostabiai gerai.

Visgi aš asmeniškai kažkokį žingsnį į priekį greičio prasme pajutau tik ilgiau pasinaudojęs telefonu - pastebėjau, jog paspaudus mano dažnai naudojamų programėlių ikonėles turinys ekrane pasirodo šiek tiek greičiau, perėjimas tarp skirtingų aplikacijų praktiškai nebeturi nė menkiausios pauzės ir panašiai. Kitaip tariant, patobulėjimas tikrai yra ir nereikia manyti, jog jis atsiskleidžia tik žaidimuose. Tiesiog tai matoma atsidarius daugiau programėlių vienu metu ar veikiant kažką daugiau, nei tingiai slenkant „Instagram” siena. Manau, jog pajusti dar didesnį skirtumą trukdo lėtos „OneUI 3.1” vartotojo sąsajos animacijos. Beje, pastaroji nuo pernai šiek tiek pasikeitė dizaino prasme, bet kažkokių esminių skirtumų pasigedau - man ši programinė įranga vis dar atrodo per sunki ir perkrauta visomis prasmėmis.

Tačiau ji puikiai dera su „Samsung Galaxy S21 Ultra”, kadangi jį apibūdinti galima tais pačiais epitetais. Gamintojas, kitaip nei „Xiaomi”, „OnePlus”, „Google” ar „Apple”, nesikoncentravo tik į svarbiausias funkcijas, jis stengėsi šio telefono pirkėjams suteikti VISKĄ. Tai gerai iliustruoja šiemet Ultroje atsiradęs „S-Pen” rašiklio palaikymas. Nors jį reikia įsigyti atskirai, korpuse jam nėra numatyta vietos (todėl reikia pirkti griozdišką dėklą), o ir jo standartinė versija nėra tokia funkcionali kaip analogiško aksesuaro „Note20” serijoje (tai išspręs kažkada ateityje pasirodysiantis „S-Pen Pro”), „Samsung” jums suteikė galimybę juo pasinaudoti: jei tik norit, galit, jokių problemų. Ar yra kažkas, ko šiame modelyje nėra? Nebent „microSD” atminties kortelių palaikymo, bet tai sušvelnina faktas, kad daugiau atminties turinti telefono versija kainuoja tik simboliškai brangiau.

Na, o viską vainikuoja gausus ryšių komplektas: naujausias ir sparčiausias Wi-Fi 6E, 5G, NFC, GPS ir visa kita. Praktiškai patikrinti negalėjau tik 5G, kadangi „S21 Ultra” kol kas nepalaikomas vienintelio jį Lietuvoje tiekiančio operatoriaus, tačiau tai tik laiko klausimas, nes techninės galimybės tam tikrai yra. Tuo metu Wi-Fi, 4G ir visi kiti ryšiai veikė idealiai bei sparčiai.

Garsas

Kokybiškas garsas pamažu kratosi tik flagmanams būdingo atributo titulo ir pamažu keliasi į pigesnius modelius. Jau ne viename jų galime rasti stereo sistemą, o tokie šiek tiek pigesni telefonai, kaip „Xiaomi Mi 10”, gali pasiūlyti netgi labai galingus garsiakalbius. O kaip yra su „S21 Ultra” - pirmauja ir šioje srityje?

Atsakymas nėra toks paprastas. Nors šiame modelyje, kaip ir pernai rasime tą pačią konfigūraciją, kurią sudaro didžiąją dalį darbo nudirbantis garsiakalbis apatinėje briaunoje ir jam talkinanti pokalbių ausinė, subtilų patobulėjimą, lyginant su S20+, išgirdau - naujesnis „Samsung” flagmanas atkuria šiek tiek daugiau žemųjų dažnių, todėl nebėra toks beviltiškas. Beje, aukštieji dažniai, net nustačius didžiausią garsumą, nebuvo iškraipomi, kas būdinga tik flagmanams.

Visgi audio patirčiai apibūdinti geriausiai tiktų epitetas „skaidri”. Garsas ganėtinai neblogai subalansuotas, be ausinių komfortiškai žiūrėti vaizdo įrašus ar juos rodyti kitiems jau galima, bet „S21 Ultra” iki pilnos laimės vis dar smarkiai trūksta žemųjų dažnių, kuriuos geba pasiūlyti tiek naujausi „iPhone”, tiek „Xiaomi” pirmūnai. Kol kas lieka guostis tik išties dideliu garsumu.

Kamera

Nesumeluosiu pasakydamas, jog pernykščio „S20 Ultra” didžiausias Achilo kulnas buvo jo kamerų sistema. Metų hitu turėjęs tapti 108MP pagrindinis sensorius tiesiog nesugebėjo fokusuoti vaizdo, o priartinimui skirto periskopinio jutiklio rezultatai nebuvo tokie geri, kaip konkurentų iš „Huawei” stovyklos. Tačiau tai - jau praeitis, „S21 Ultra” visus pirmtako klystkelius kompensuoja su kaupu.

Naujojo „Samsung” nugarėlėje į pasaulį žvelgia 4 kameros - 108MP pagrindinė, 10MP periskopinė kamera, vaizdą artinanti 100 kartų, 10MP teleobjektyvas, vaizdą pritraukiantis 3 kartus, bei 12MP itin plataus kampo. O kas toji penktoji akis, kuri atrodo kaip kamera? Tai - lazerinis vaizdo fokusavimo modulis.

Pagrindinis 108MP sensorius, nors ir yra tokios pačios monstriškos rezoliucijos, yra stipriai patobulintas - nebe pirmos, o netgi trečios kartos. Ir, tiesą sakant, toli pokyčių ieškoti nereikia - nuo pirmų sekundžių tampa aišku, kad ką jau ką, bet „S21 Ultra” fokusuoti per metus tikrai išmoko. Tiek vidiniai sensoriaus patobulinimai, tiek lazerinė autofokusavimo sistema leidžia fiksuoti idealiai sufokusuotas pasakiškos kokybės nuotraukas. Dienos šviesoje galima džiaugtis idealiomis spalvomis, tiksliu baltos spalvos balansu ir flagmanui būdingu dideliu dinaminiu diapazonu. Žinoma, taupant telefono atmintinę, pagal nutylėjimą nuotraukos įamžinamos 12MP raiška, bet nebuvo nė vieno karto, kai man pritruktų detalumo. Jei jums tai bus aktualu, kameros aplikacija siūlo ir visų 108MP režimą.

Tiesa, viena problema visgi išliko. Kad ir kaip telefonas stengtųsi sufokusuoti labai artimus objektus, jų kraštai dažnai būna neryškūs. Tiesiog fizikos neapgausi - didelis daug šviesos sugeriantis sensorius turi didesnį fokusavimo židinį. Analogišką problemą buvau pastebėjęs ir su „Huawei P40 Pro+”.

Naktį ši kamera išdarinėja tikrų tikriausius stebuklus. Įjungus naktinį režimą scena saikingai pašviesinama, išsaugomos jos spalvos, detalės, susitvarkoma su triukšmu - tokią nuotrauką iš karto norisi kelti į socialinius tinklus. Man asmeniškai labai patinka, kad iš naktinių kadrų pagaliau nebepadaroma diena ir išlaikoma originali nuotaika. Žodžiu, pagaliau atsirado kažkas, kas naktinėje fotografijoje pralenkė „Huawei” telefonus. Vis dėlto tai galioja kalbant tik apie naktinį režimą - automatinis prasto apšvietimo sąlygomis veikia pakankamai prastai.

Šiemet telefono priartinimo sistemą sudaro du vienodi sensoriai, turintys skirtingą optiką - vienas skirtas vaizdą optiškai padidinti tik šiek tiek (3 kartus), o kitas - veikti kaip žiūronas ir artinti 10 kartų optiškai bei net 100 kartų hibridiniu būdu. Man tokios artinimo galimybės nėra naujiena, nes jau kurį laiką naudoju analogišką priartinimo sistemą turintį „Huawei P40 Pro+”, tačiau turiu pripažinti, kad „Samsung” flagmanas čia geba išspausti šiek tiek geresnę kokybę. Jam reikia mažiau šviesos, nuotraukose mažiau triukšmo ir geresnis detalumas. Visgi kokybė, peržengus 10x ribą pradeda pastebimai prastėti ir nuotraukų jau nebegalima vadinti parodinėmis. Pagrindinis klausimas, mano nuomone, yra - kur tokias priartinimo galimybes išnaudoti, atmetus pasirodymą prieš draugus ir begėdišką kaimynų stebėjimą per langą? Na, gal dar nebent mėnulio fotografijai. Kaip ten bebūtų, kaip ir kitose srityse, šis telefonas jums duoda viską, kas įmanoma rinkoje.

12MP itin plataus kampo kamera taip pat šiek timptelėjo į priekį, ypač naktinėje fotografijoje. Nors kokybė vis dar atsilieka nuo pagrindinės, nuotraukos nebėra tokios triukšmingos, kaip pirmtake. Tuo metu dieną rezultatai tradiciškai puikūs - labai sunku įžiūrėti kokius nors trūkumus. Beje, portretinė fotografija taip pat be priekaištų.

Kalbant apie filmavimą, šiemet akcentas dedamas ne į kokybę, o į funkcionalumą. „Galaxy S21 Ultra” kameros programėlė siūlo „Režisieriaus vaizdo” funkcija, kuri leidžia vienu metu matyti, kaip filmuojamas vaizdas atrodytų pasirinktus kiekvieną iš telefono turimų kamerų, įskaitant priekinę. Taip pat telefonas draugauja su išoriniais mikrofonais, o turintys naujesnes „Galaxy Buds” ausines gali pasirinkti, kad garsas būtų įrašomas per jų mikrofonėlius. Ką jau kalbėti apie turbūt geriausią rinkoje „Pro” režimą, kuriame besidomintys filmavimu tikrai atras, ką pakrapštyti.

Pati filmavimo kokybė - taip pat labai gera, jei atmesime 8K raiškos režimą. Puiki stabilizacija, gerai veikiantis fokusavimas, puikus detalumas ir spalvos - viskas, ko galima tikėtis iš tokio brangaus telefono.

10MP asmenukių kamera, nepaisant šiems laikams ne itin didelės rezoliucijos, demonstruoja pasakiškus rezultatus. Gerai susitvarko su veido tekstūra, nereikalauja studijinio apšvietimo ir net siūlo labai gerai veikiantį portreto režimą. Tiesa, naktį rezultatai galėtų būti geresni, ypač optinio triukšmo prasme.

Viską pasvėręs galiu konstatuoti, kad „Samsung Galaxy S21 Ultra” ne tik ištaisė savo vyresnio brolio klaidas, bet ir pasiūlė pajėgiausią kamerų sistemą šiuo metu. Galbūt kai kurie konkurentai tam tikrose srityse ir geba aplenkti šį „Samsung” šedevrą, tačiau, sudėjus viską į krūvą, jam prilygti negali niekas.

Baterija

Kai pernai „Samsung” į savo flagmaną įdėjo net 5000mAh talpos akumuliatorių, dauguma kompanijos fanų pradėjo trinti rankomis - tokia didelė baterija jau tikrai garantuos padorią ištvermę. Deja, realybėje „S20 Ultra” uždusdavo ne lėčiau, nei bet koks kitas jo konkurentas, o dėl to kalti buvo du dalykai - nuolat veikiantis 120Hz ekrano atsinaujinimo dažnis ir nepakankamai taupus lustas. Džiaugiuosi, kad šiemet situacija kardinaliai pasikeitė.

„S21 Ultra” turi tuos pačius 5000mAh, bet jie pagaliau jaučiasi. Noriu pasakyti tai, kad telefonas šiemet yra daug ištvermingesnis. Įprastai naudojantis - nuolat įjungus W-Fi ir mobilųjį internetą, praleidžiant nemažai laiko socialiniuose tinkluose ir susirašinėjimo programėlėse, atsakinėjant į elektroninius laiškus, redaguojant dokumentus, daug naršant, skaitant naujienas ir klausant muzikos - „Ultra” kartais netgi sugebėdavo peržengti 6h - 6h 30min įjungto ekrano (SOT), kas yra visa galva aukščiau už kitus pastaruoju metu mano testuotus flagmanus. Viskas dėl mano jau minėto adaptyvaus ekrano atsinaujinimo dažnio ir pažangesnio „Exynos 2100” lusto, pagaminto pagal efektyvesnę 5nm technologiją.

Bet štai įkrovimo srityje įvyko šioks toks regresas. Negana to, kad pakuotėje nebegaunate įkroviklio, „S21 Ultra” nebepalaiko 45W greitojo įkrovimo, kaip „Note20 Ultra” ar tas pats „S20 Ultra”, ir turi tenkintis maksimalia 25W galia. Nežinau, kodėl priimtas toks keistas sprendimas, kai konkurentai išsijuosę baterijos pildymo galingumą kelia iki 65 ar net 120W, tačiau tai liūdina. Gerai bent jau tiek, kad su tais 25W (jei turite suderinamą įkroviklį) išmanusis įkraunamas greičiau, nei tikėjausi - jei likę dar keliolika procentų, neprireiks nė valandos ir baterija bus pilna.

Kaip tikras „Samsung” flagmanas, „S21 Ultra” palaiko ir visus kitus įmanomus įkrovimo būdus - belaidį ir atvirkštinį belaidį, kuris pravers, norint įkrauti „Samsung” belaides ausines ar išmanųjį laikrodį. Tiesiog paspauskite užduočių juostoje specialų mygtuką, padėkite kažkurį iš aksesuarų ant telefono nugarėlės ir jie pradės krautis.

Verdiktas

Kuriant „Samsung Galaxy S21 Ultra”, kompanijai ranka šiemet nesudrebėjo - pakako vos dienos, kad vėl pasijausčiau, kaip naudodamas tikrą „Samsung” flagmaną. Ne, telefone nėra kažko, nuo ko atviptų žandikaulis ar konkurentams prireiktų kelių metų pasivyti, tiesiog viskas jame veikia taip, kaip ir buvau įpratęs šio gamintojo aukščiausios klasės įrenginiuose.Kitaip nei pirmtake, procesorius telefono nebepaverčia keptuve, po ilgesnės žaidimo sesijos nebepradeda kristi kadrų per sekundę skaičius, perėjimai tarp programų kaip niekad sklandūs, o apie bateriją bent jau iki dienos pabaigos galima išvis pamiršti - jos sulčių pakaks net ir aktyviausiems vartotojams. Galų gale, visos telefono kameros yra geriausios įmanomos kokybės ir geba ne tik puikiai fokusuoti, bet ir štampuoti vienas įspūdingiausių nuotraukų rinkoje. Taigi, būsimieji pirkėjai gali būti ramūs - visi iki vieno „Galaxy S20 Ultra” klystkeliai šiemet buvo ištaisyti.

Vis dėlto man labiausiai patiko kitas dalykas. Kuo mane „Galaxy S21 Ultra” sužavėjo - kitaip nei konkurentų telefonų atveju, juo naudodamasis jautiesi tarsi rankoje laikydamas šveicarišką peiliuką. Kad ir kokią neįprastą užduotį besugalvotum, šis modelis užantyje turi ginklų jai įveikti - nesvarbu, ar tai būtų sudėtingų dokumentų redagavimas, pasitelkiant „S-Pen” rašiklį, bandymas šiuo įrenginiu pakeisti žiūronus stebint žvėris nuo medžiotojo bokštelio ar tiesiog noras sukurti profesionaliai atrodančią tiklalaidę. Būtent ši „Galaxy Note” serijos dvasia man asmeniškai ir yra pagrindinė priežastis, pateisinanti „Samsung Galaxy S21 Ultra” įsigijimą.

Pabaigai belieka pasakyti: „Sveika po metų sugrįžusi į pergalių kelią, „Samsung”, jau buvome spėję pasiilgti!”